Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (LCVA) fonduose saugomos dvi bylos, atspindinčios 1929-ųjų metų Panevėžio miesto privačių ligoninių veiklą. Tai gyd. Andriaus Domaševičiaus moterų ligų ligoninės ,,Sveikata“ ir dr. gyd. chirurgo Vitalijaus Gusevo ligoninės ataskaita.
Panevėžio apskrities ligoninės personalas. iš kairės antroje eilėje 4-tas gyd. A. Domaševičius su sūneliu ant kelių, 5-tas dr. gyd. V. Gusevas. Apie 1921
Dėka išlikusių šių dokumentų atsekame miesto gyventojų sveikatos būklę, bei gydytojų darbo apimtį. Ataskaitoje rašomi sekantys duomenys:
1. Kiek buvo priimta ligonių, iš jų vyrų ir moterų, vaikų.
2. Kiek mokėjo už paslaugą.
3. Kokiomis dažniausiomis ligomis sirgo pacientai ir kt.
Gražiausi LOR ir vidaus ligų gydytojo Juozo Vileišio gyvenimo metai prabėgo Panevėžio mieste (1929 – 1941). Dirbo Panevėžio apskrities ligoninėje, sukūrė šeimą, augino du vaikus, šeimai pastatė mūro namą, aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje, puoselėjo viltį ilgai šiame mieste gyventi. Ar išsipildė svajonės?
J.Vileišis
J.Vileišis 1941 metų birželio 14 d. buvo suimtas, atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Krasnojarsko lagerį. Žmona Aldona Antanaitytė-Vileišienė su mažamečiais vaikais išsiųsta į Altajaus kraštą. Juozas Vileišis, daugiau nei po dvidešimt metų atskirtas nuo Lietuvos, neteko teisės grįžti į Panevėžį, į savo šeimos namus. Neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Su šeima gyveno Marijampolėje ( buvęs Kapsuko miestas).
Nepriklausomos Lietuvos metais, nuo 1930-ųjų metų Panevėžio apskrities ligoninė, vadovaujama Sankt-Peterburgo karo akademijos auklėtinio, Sanitarijos leitenanto, chirurgo Stanislovo Mačiulio (1893 – 1941), pelnė aukštą pripažinimą.
Į puikų medikų kolektyvą gyd. Jonas Statkevičius įsijungė ir LOR gydytoju dirbo iki pat savo mirties – 1969 –ųjų metų balandžio mėn. 4 d. (72 m.). Amžina poilsio vieta – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinės, Ramygalos g.
gyd. Jonas Statkevičius. apie 1959
Ligoninėje dirbantiems medikams buvo sudarytos puikios darbo ir kvalifikacijos kėlimo sąlygos, stažuotės užsienyje.
Dokumentinė monografija skirta dr. Vlado (Lado) Natkevičiaus 125-osioms gimimo metinėms pažymėti (2018).
Tai pirmoji tokio turinio knyga apie dr. Vlado Natkevičiaus gyvenimą, diplomatinį darbą ir visuomeninę veiklą, kūrybą. Remiantis gausia archyvine medžiaga bei spauda, knyga sudaryta iš dviejų dalių.
2019 metų liepos pabaigoje JAV lietuvių visuomenės veikėjai Beatričei Natkevičiūtei – Pautienienei sukako 80 metų.
Beatričė Natkevičiūtė. JAV, 1957 (Prienų kraštotyros muziejaus fotografija)
Rašyti apie Beatričę parūpo ne atsitiktinai. Ji – vienintelė žymaus Lietuvos diplomato, teisės daktaro Vlado Natkevičiaus dukra, kurios gyvenimas ir likimas nebuvo garsintas Lietuvos spaudoje. Ruošiant spaudai knygą apie dr. Vladą Natkevičių, susikaupė pluoštelis žinių ir apie dukros šeimos gyvenimą ir likimą. Nors JAV ir Lietuvą skiria Atlanto vandenynas, tačiau Ohajo valstiją, Klivlandą su Vilniumi jungia internetinis ryšys, kuris didžiai pagelbėjo ruošiant šį straipsnį.
Beatričės tėvai Vladas ir Gražina Natkevičiai santuoką įregistravo
1935 m. vasario 24 d. Kauno Šv. Antano
Paduviečio bažnyčioje. Ta proga Lietuvos pasiuntinybės įgaliotasis ministras
Petras Klimas ir jo žmona Bronė Mėginaitė – Klimienė parengė šventinį kvietimą
lietuvių ir prancūzų kalbomis apie sutuoktuves 1935 m. vasario 24 d. Kaune. Jaunųjų
liudytojais buvo diplomatai Juozas Urbšys ir Stasys Girdvainis. Santuoką
palaimino kun. Pijus Bielskus. (Šv. Antano Paduviečio parapijos santuokų
registracijos pirmos knygos 22 puslapyje yra įrašas apie išduotą santuokos
registracijos dokumentą su jaunavedžių, liudytojų ir kunigo parašais).
Ar tada dvidešimt vienerių metų Gražina Brundzaitė – Natkevičienė galėjo nujausti, kad
sulaukusi trisdešimties taps našle? Viena augins dukrą?
Leidinys apie 1936 – 1937 m.
Vatikane parengtą Pasaulio katalikų periodinės spaudos
parodą, skirtą Vatikano dienraščio ,, L‘Osservatore Romano“ 75-čiui pažymėti.
Buvo parengtas ekspozicijos planas 63-ims eksponentams iš 45 valstybių bei
kraštų: JAV, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Afrikos, Čekoslovakijos,
Lenkijos, Lietuvos ir kt. Lietuvai buvo
skirta 25 kvadratinių metrų ploto XXXII salė.
J.V.Čiplytė. ,,Sala Lituana XXXII. Lietuvių katalikų ir pasauliečių periodinė spauda Pasaulio katalikų spaudos parodoje Vatikane 1936 – 1937 m.“. Vilnius: ,,Homo liber“, 2019, p. 96. (iliustruota dokumentais, nuotraukomis, asmenvardžių rodyklė, Popiežiaus Pijaus XI sveikinimo kalba parodos Vatikane atidarymo proga (1936 05 12, italų k.).
Įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas sudarė organizacinį Tautinį komitetą: pirmininkas – prelatas, kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas – Kauno kunigų seminarijos rektorius, prof., doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius – dr. kun. Juozas Leimonas.
Apie menininką, pasitraukusį į Vakarus, vėliau į JAV, kalbėti ir rašyti, o jau labiau rengti dailininko darbų parodas XX a. 5 – 8 dešimt. buvo netoleruojamas reiškinys. Todėl užaugo nauja karta, kuri menkai ką žinojo apie dailininką Adolfą Valešką, jo kūrybą, Kaune įsteigtą bažnytinio meno muziejų, vitražo projektus, skirtus bažnyčios interjerui, ir kt. Tik Sąjūdžio metais švystelėjo pragiedruliai – 1980 metais Lietuvą pasiekė JAV leidžiamas žurnalas ,,Aidai“, kuriame buvo rašoma apie Čikagoje gyvenantį dailininką Adolfą Valešką 75-tojo gimtadienio proga.
Dailininkas A.Valeška
1993 metais Kybartų miesto visuomenė šiltai sutiko kraštietį, po 50-ties metų sugrįžusi į tėviškę visam laikui. Dailininkas gyveno Kaune, ruošė darbų parodą. Deja, likimas buvo negailestingas – 1994 metų gegužės 11 d. A.Valeška mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jam buvo 90 metų.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje netikėtai suradau menkai tyrinėtą didelės apimties dokumentų rinkinį, atspindintį Lietuvos katalikų ir pasaulietinės spaudos raidą nuo 1832 iki 1935 metų.
Parodos katalogo viršelis
Tyrinėjant fondo dokumentus, paaiškėjo šio rinkinio sudarymo priežastis: 1935 m. Lietuva sulaukė iš Vatikano kvietimo 1936 m. dalyvauti Pasaulinės katalikų spaudos parodoje. Šis kvietimas buvo priimtas, teigiant, kad ,,mūsų tautai ir kraštui yra gyvo reikalo reprezentuoti tarptautinėje manifestacijoje“. Įgyvendinant šį projektą, t. y. įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas sudarė organizacinį komitetą: pirmininkas prelatas kun. Adomas Dambrauskas -Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas Kauno kunigų seminarijos rektorius dr. doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius dr. kun. Juozas Leimonas.
Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino
vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas
spektaklis – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos
mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro
pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip
Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus
teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.
Utenos vaidintojai. Centre – rež.J.Bertašius
Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos
ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jezuitai. Jie Vilniuje,
Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi
kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo
panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas, kaip priemonė stiprinti
parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes
buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko
nepamirštos iki mūsų dienų.
Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas su ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o ,,nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti…bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais (toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities – aut. past.).
Istoriko aistra – tyrinėti įvykius, dokumentuoti faktus. Su vienu iškiliu faktu ir noriu pasidalinti. Prieš 125 metus pasaulį apskriejo žinia, garsinanti Lietuvą. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 metais laikraščio ,,Tėvynės sargas“ ( Nr. 2, p. 2) straipsnyje ,,Viso svieto paroda Paryžiuje“ rašo, kad numatoma 1900 metais Paryžiuje surengti III pasaulinę parodą, o joje žada dalyvauti ir Lietuva. Ir sušunka: ,,Sviete tu margas, ko ten nebus!“.
Paryžiaus planas, parengtas Pasaulinei parodai, 1900.
Ir pratęsia, jog šioje parodoje demonstruojama viskas nuo pramonės, žemės ūkio gaminių ir produkcijos iki meno kūrinių. Autorius nurodo, kad pasaulinės parodos rengiamos tikslingai: 1) pamokyti žmones, 2) sutraukti į vieną vietą pirkėjus, 3) parodos turi būti didelės, nes jas gausiai lankys žmonės iš viso pasaulio ir jos bus naudingos. Pasaulinė paroda buvo surengta 1889 m. Paryžiuje, skirta Eifelio (,,Tour Eiffel“) ,,iš gryno geležies padirbto aukščiausio iš viso svieto“ bokšto atidarymo proga. 1893 m. surengta Amerikoje, Čikagos mieste, ir susilaukė didelio pasisekimo. 1900 m. vyko Paryžiuje, specialiai tam pastatytuose Trokadero (Trocadero) rūmuose (Vaižgantas. Raštai, T. 6, Vilnius, 1995, p. 18).
1900 m.
pasaulinėje parodoje dalyvauti sukruto ir Lietuvos inteligentai. Puikiai
nujausdami iš carinės Rusijos valdininkų, paskirtų gubernatorių ir policijos
cenzūros pasekmes, ryžosi dideliam iššūkiui. Kun. J. Tumas ragino, kad į šį
organizacinį darbą turi įsitraukti žemaičiai, kiti fabrikantai, žvejų ir
bitininkų draugijos ir kt., nes parodoje Lietuva turi pasirodyti gerai, o ne
kaip apsileidęs kraštas. Ir klausia: ,,Ar leis parodą rengti maskoliškas
rėdas“? Kun. J. Tumas rašo, kad jau vienas panevėžietis sutinka parodoje rodyti
savo išradimą ,,perpetum mobile“.
