Kazimiero Kisielio 100-ojo gimtadienio iškilmingas minėjimas Ramygaloje

2026 metų balandžio mėn. 18 d. 13.00 val. į miesto aikštę, o vėliau ir į Ramygalos kultūros centrą (RKC) rinkosi miesto gyventojai ir svečiai. Kas pėsti, kas važiuoti sugužėjo į kraštiečio skulptoriaus Kazimiero Kisielio 100-ojo gimtadienio iškilmingą minėjimą.

Įžanginį žodį tarė Kazimiero Kisielio dukterėčia, mokytoja  Virginija Milaševičienė. Mintimis apie išleistą knygą ,,Kazimieras Kisielis. Skulptorius“ pasidalijo šios monografijos autorė istorikė, publicistė Joana Viga Čiplytė.

Renginyje dalyvavo ir renginio dalyvius sveikino Panevėžio raj. meras Antanas Pocius, pabrėždamas, kad iškilių kraštiečių atmintis yra svarbu ir reikšminga – taip išlaikoma ryšys tarp senosios ir jaunosios kartų.

Ramygalos kultūros centro specialistės parengė literatūrinę – muzikinę kompoziciją ,,Išsipildymas“. Dalyvavo gausus būrys atlikėjų – gimnazistai, bibliotekos darbuotoja, mokytojai. Renginį vedė RKC direktorė Loreta Kubiliūnienė.

Šventėje dalyvavo skulptoriaus Kazimiero Kisielio žmona Irena, dukra Vilija su šeima, K. Kisielio genties žmonės.

Renginio metu savo įspūdžiais, atsiminimais dalinosi monografijos dailininkė Loreta Uzdraitė su vyru, Ramygalos gimnazijos direktorius  Algis Adašiūnas, muziejaus vadovė mokytoja Asta Žemkauskienė, bibliotekos specialistė Marytė Čeponienė, gimnazistų tėveliai ir kiti svečiai.

Renginio pabaigoje miestelėnai atsistoję ilgai, ilgai plojo dvidešimties vaidintojų kolektyvui už įspūdingą vaidinimą, dėkojo scenarijaus autorei ir režisierei Audronei Povilonienei.

Fotomenininkas Gintaras Lukoševičius nuotraukose įamžino šventinę nuotaiką, įsimintinas akimirkas.

,,KAZIMIERAS KISIELIS. Skulptorius” knygos autorė – istorikė, publicistė, Panevėžio miesto kultūros ir meno premijos laureatė, Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio ,,Tarnaukite Lietuvai” laureatė, 2023 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos nominantė, 2025 m.

Šioje – pirmojoje – knygoje kalbama apie skulptoriaus Kazimiero Kisielio (1926 – 2014) gyvenimą ir kūrybą, sukurtus darbus nuo 1952 iki 2014 metų. Pateikiama menininko biografija, plačiai aprašomas gyvenimas gimtinėje Išlaužų kaime (Panevėžio raj.), mokslo metai Ramygalos gimnazijoje, Panevėžyje – Mokytojų seminarijoje ir rež. Juozo Miltinio teatro studijoje, skulptūros  studijos Kaune ir Vilniuje.

Skulptoriaus dekoratyvinės skulptūros ,,Žvejas” Klaipėdoje, ,,Žemė – Motina_-  Taika” Panevėžyje, ,,Džiaugsmas” Vilniuje tapo šių miestų vizitinėmis kortelėmis. Kovoms už laisvę atminti sukurti monumentai Ramygaloje, Šilalėje, Panemunėje, Rokiškio raj. Skulptoriaus K.Kisielio kūrybinė veikla įvertinta – 2006 metais suteiktas Panevėžio rajono Garbės piliečio vardas.

Joanos Vigos Čiplytės knyga ,,KAZIMIERAS KISIELIS. Skulptorius” yra rašytinis paminklas skulptoriaus gyvenimui ir kūrybai atminti ir pagerbti menininko atminimą 100-ojo gimtadienio proga.

Renginio afiša

Mintys po dokumentinio filmo peržiūros ,,IRENA“

Kartais istorija slypi ne vadovėliuose, o viso žmogaus gyvenime, viename likime, kuriame telpa visas laikotarpis – jo dramatiški pasirinkimai, labai stiprus žmogiškumas. Būten apie tai pasakoja dok. filmas ,,IRENA“. Tai pasakojimas apie moterį, kurios gyvenimas tapo liudijimu laikui. Apie žmogų, kuris atsidūrė istorijos kryžkelyje ir turėjo priimti sprendimus reikalaujančius drąsos ir vidinės stiprybės, tikėjimo tuo, kas teisinga.

Tai pasakojimas apie iškilią Lietuvos kultūros asmenybę – prof. IRENĄ VEISAITĘ (1928 – 2020), kurios gyvenimas – tarsi XX a. Europos istorijos atspindys. Dar vaikystėje patyrė Holokausto tragediją – prarado savo šeimą, tačiau pati stebuklingai išliko gyva. 1944 m. pavasarį ponia Stefanija Ladygienė, nepaisydama rizikos, išgelbėjo IRENĄ, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose.

Vėliau ji tapo literatūrologe, teatrologe ir kultūros žmogumi. Daugelį metų dirbo tam, kad skirtingų tautų ir kultūros žmonės galėtų kalbėtis, suprasti vieni kitus ir mokytis iš istorijos.

Nepaisant visų išbandymų IRENA visą gyvenimą išliko šviesus, atviras žmogus. Jos gyvenimo istorija – tai pasakojimas apie išgyvenimą, apie atmintį, bet kartu ir apie didžiulę vidinę stiprybę bei žmogiškumą.

Rekomednuoju žiūrėti šią nepaprastą kino istoriją ,,IRENA“, kurią sukūrė režisierė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Giedrė Žickytė.

Pasižadėję tarnauti Lietuvai

Joana Viga Čiplytė yra viena iš iškilių asmenybių, kurios gyvenimo kelias ir darbai 2023 metais buvo oficialiai įvertinti valstybiniu mastu.

2023 m. už savo ilgametę veiklą ji pelnė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“, skiriamą už ypatingus nuopelnus puoselėjant pilietiškumą ir kultūrines vertybes. Istorikė buvo pagerbta nominacijoje už visuomeniškai aktualią publicistiką, kuri ne tik gaivina tautinę savimonę, bet ir ugdo gilias dvasines vertybes.

Šis apdovanojimas patvirtina, kad jos parašytos knygos ir atliekami tyrimai yra svarbi Lietuvos kultūrinio audinio dalis, padedanti visuomenei geriau suprasti savo praeitį bei saugoti istorinę atmintį ateities kartoms (plačiau Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje Tarnaukite Lietuvai).

Šis įvertinimas – tai padėka už jos tylią, bet nepaprastai prasmingą tarnystę savo šaliai. Istorikės darbai šiandien mums primena, kad suprasti savo praeitį yra geriausias būdas kurti ateitį.

2023 metais vykusios iškilmingos ceremonijos reportažas ir nuotraukos viga.lt/tarnaukite-lietuvai/

Panevėžio rajono garbės pilietis, skulptorius Kazimieras Kisielis

Kviečiame prisidėti prie knygos apie Kazimierą Kisielį leidimo! Norinčius sužinoti plačiau apie planuojamą išleisti knygą, prašome susisiekti su knygos autore Joana Viga Čiplyte.

Panevėžio rajono garbės pilietis skulptorius Kazimieras Kisielis (1926– 2014)  buvo menininkas, kuris ne tik kūrė, bet ir gilinosi į žmogaus prigimtį, jo vidinį pasaulį, jo kovą su išoriniais aplinkos iššūkiais. Skulptoriaus kūriniai kupini emocinio gilumo, atspindintys lietuvių kultūros ir istorijos aspektus. Tai darbai, kurie įprasmina, aukština universalias vertybes –  motinystę, žmogaus kovą su savimi ir pasauliu. Jo skulptūros kalba apie lietuvių tautos jausmus, apie gyvenimo sunkumus, tautos kovas už Nepriklausomybę ir laisvę, išsaugant kolektyvinę atmintį, partizanų kovą. Kūriniams būdingas grožis, kuris išlieka visose gyvenimo peripetijose.

Kazimieras Kisielis

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje K. Kisielis pradėjo savo kūrybos kelią. Tuomet meno kūriniai buvo siejami su politine ideologija ir kontrole. ATLAIKĖ. Turėjo tvirtą stuburą. Jo kūryba atspindi tiek menines, tiek filosofines žmogaus egzistencijos idėjas, laiko tėkmę ir skausmą. Jo skulptūros, įsigėrusios emocijų, dinamiškumo ir formų įtampos, suteikia žiūrovui galimybę mąstyti, išjausti žmogaus santykį su supančiu pasauliu kūnu ir siela. Menininkas nuolat gilinosi ir ieškojo pusiausvyros tarp individualumo ir jį supančios visuomenės, tarp kūno formų ir jausmų, tarp tvirtumo ir skausmingo trapumo, provokavo žiūrovą mąstyti, kas yra tikra, amžina žmogaus egzistencijoje.

Mintys

Publicistė Joana Viga Čiplytė,  sudarytosios  knygos ,,Atmintis“ įžangoje, rašo: “Skaitau. Keliauju. Fotografuoju. Sukauptas žmonių mintis  ir įžvalgas sudėjau į knygą”.

Publikuojama pirma būsimos knygos dalis iš ciklo  Mintys.

Seneka (fot. BobrinSKY / Shutterstock.com)

 ,,Nėra jokio malonumo ką nors turėti, jei nesidaliji su kitais“. Filosofas Seneka

Turėčiau klausimų Senekai apie tai.

,,Istorinius veikalus turi rašyti poetai“. Ciceronas

Nejaugi?

,,Faktai – geriau nei svajonės“. Churchillis

Bet svajonės yra apie ateitį, o kaip gi be jų?

,,Visi žmonės ir dėl kraustymosi, ir dėl karų bei vergijos, jau nuo seno yra susimaišę, jog nieks, išskyrus hebrajus, negali girtis kilmės senumu“. Ž. Bodenas

Galėtume pasiginčyti?

,,Žmonės labiau tiki akimis negu ausimis“. Heredotas

O kaip viskas vyksta dirbtinio intelekto epochoje?

Masiulio knygynas

Publicistės Joanos Vigos Čiplytės 2005 m. knygyno šimtmečiui skirta knyga „Juozas Masiulis – knygnešys ir knygininkas“ bei autorės išsamus ir nuoširdus pasakojimas vaizdo įraše šiandien tampa gyvu atminties liudijimu apie šį unikalų kultūros židinį. Tai ne tik pasakojimas apie praeitį, bet ir apie knygyno vaidmenį Panevėžio kultūriniame gyvenime – kaip čia kūrėsi susitikimų vieta, bendruomenė ir jos tradicijos.

Stebint pasakojimo vaizdą atsiveria naujas laiko matmuo, žymintis, kad istorija tęsiasi ne tik knygų puslapiuose, bet ir žmonių atmintyje. Knygyno lankytojai, miesto svečiai atranda Panevėžio kultūros paveldą, jaučia nostalgiją ir dėkingumą tiems, kurie išsaugojo knygyną ir toliau jį puoselėja.

Tegul Juozo Masiulio knygyno istorija dar ilgai tęsiasi, kaip įkvėpimas visiems knygos mylėtojams.

Dalinamės AUKŠTAITIJOS RTR reportažu, rengtu prieš daugiau nei 10 metų – apie Panevėžį ir panevėžiečiams puikiai žinomą – o ar pažįstamą? – Masiulio knygyną.

Pripažintas vaikų ir jaunimo teatras ,,Drevinukas“

,,Teatras moko matyti save ir pasaulį“ 
Rima Driskienė

Nuo XX amž. 7-to dešimt. Panevėžio miestas buvo siejamas su dramos teatru. Po Juozo Miltinio dramos teatro skėčiu glaudėsi: aktorės, režisierės E.Matulaitės ,,Naminukas“, režisieriaus V.Dautarto ,,Šeimos teatras“, aktorės, režisierės J.Blėdytės – Stepankienės ,,Kaukių teatras“, aktoriaus, režisieriaus J. Garliausko ,,Autokompresorių gamyklos mėgėjų teatras“, režisierės A.Levickienės ,,Panevėžio miesto kultūros namų mėgėjų teatras“, režisierės E. Baublienės ,,Poezijos teatras“, Lėlių teatro režisieriaus A.Markuckio ,,Lėlių vežimo teatras“, kino aktoriaus, režisieriaus V.Jataučio vadovaujamas ,,Muzikinis teatras“.

Miesto kultūros istorijoje paliko žymų pėdsaką mokyklų dramos studijų režisieriai: 2-osios vidurinės (dabar V.Žemkalnio gimnazija) mokytoja Irena Skurdenienė, 5-osios vidurinės (dabar Penkta gimnazija) mokytoja Danutė Vilkienė, 7-osios vidurinės (dabar J.Miltinio gimnazija) aktorius, režisierius Julius Tamošiūnas, režisierius Algis Želvys ir kiti mokytojai.

Rima Driskienė (asmeninis archyvas)

1976 –1996 metais Panevėžio meno saviveiklos žymūnės, jaunos, talentingos režisierės Rimos Driskienės vaikų ir jaunimo teatras ,,Drevinukas“ garsino miesto vardą Lietuvoje ir Europoje. Trisdešimt ,,Drevinuko“ artistų būrys vaidino Pasauliniame 24-ajame lėlių teatrų festivalyje Lingeno mieste (Vokietija), Panevėžio miesto kultūros dienose Olandijoje – Guso mieste (Nyderlandai, Goes), sėkmingai pasirodė Liuksemburge ir kitų užsienio šalių teatrų scenose.

Kelionių fotografija: Albanija

Zofija Dalia Ramanauskaitė: ,,Panevėžio kaukių teatras iš arti…“

,,Panevėžio mieste reikia teatro vaikams“ – tokį drąsų šaukinį 1966 metais viešai paskelbė Dramos teatro aktorė, režisierė Julija Blėdytė – Stepankienė (1927 – 2016). Kvietimas steigti liaudies vaikų teatrą buvo išgirstas, ir  į  naujai kuriamojo teatro sūkurį įsijungė dabartinio Juozo Miltinio dramos teatro dailininkas, scenografas Albertas Stepanka (1920 – 1998), Lili ir Diana Stepankaitės, Zofija Dalia Ramanauskaitė, Vytautas Juškevičius, Julė Šimonytė, Vladas Kazlauskas, Gavėnų šeima,  Aldona ir Rytis Petroniai, Konstancija Romerytė ir kiti lėlių teatro entuziastai.

Kaukių teatras.

Lėlių teatras  keliskart buvo pervardinamas: Panevėžio  kultūros namų lėlių liaudies teatras (1970), Panevėžio muzikinis lėlių  liaudies teatras (1989), Panevėžio savivaldybės Kaukių teatras (1996).  Per gyvavimo laikotarpį išaugo  kolektyvo profesionalumas, plėtėsi repertuaras daugėjo gastrolių laimėti garbingi apdovanojimai.  Už aukštus pasiekimus kultūroje ir mene  šviesų režisieriui Albertui Stepankai įteiktas Lietuvos kultūros žymūno ženklas,  aktoriams: Jonui Gavėnui,   Zofijai Ramanauskaitei ir kitiems  –  Lietuvos meno saviveiklos žymūno ženklai.

Sidabrinis debesies pakraštys

Aktorė, dramaturgė, režisierė Eleonora Matulaitė: ,,Net ir juodžiausias debesys turi sidabrinį pakraštį“. Teatras ,,Naminukas“.

Nuo XX amžiaus šešto dešimtmečio Panevėžio dramos teatras ypatingai traukė visuomenės dėmesį pastatytais įspūdingais spektakliais bei režisieriaus Juozo Miltinio išugdytais aktoriais.

Aktorės Eleonora Matulaitė ir Julija Blėdytė – Stepankienė, po repeticijos spektaklio ,,Ledo bokšto paslaptis“.

Žiniasklaidos dėmesį patraukė aktorės Eleonoros Matulaitės kūrybinė veikla, jos siekis ugdyti jaunųjų panevėžiečių potraukį teatrui, dailei, muzikai. Dirbdama teatre įkūrė vaikams teatriuką ,,Naminukas”. Kaip aktorei sekėsi, kokius statė spektaklius, pasiekimai dramaturgijoje?

Dramaturgė, režisierė Eleonora Matulaitė nuoširdžiai ir atvirai pasidalijo prisiminimais apie ,,Naminuko” veiklą.

Aktorę E.Matulaitę rašyti pjeses vaikams paskatino J.Miltinio dramos teatro aktorė ir Lėlių teatro režisierė Julija Blėdytė–Stepankienė (1927–2016). Sykį moterys, laukdamos repeticijos sėdėjo salėje ir kuždėjosi apie šį bei tą. Julija pasiskundė, kad neturi jokios pjesytės savo lėlių teatrui. Greit reagavo Eleonora ir pasakė: – „Kas čia tokio, pati parašykit.“. O ji: – „Jei tokia gudri, tai ir parašyk“. Pokalbis davė vaisius.