1986 metų spalį į tolimiausią kelionę – Šiaurės Korėją. Važiavo dvidešimt aktorių. Pchenjano muzikos mokykloje vaidinome rusų kalba B. Lukošiaus pasaką ,,Trys paršiukai“. Vaikų buvo labai daug. Visi su įdomumu ir baime laukė spektaklio pradžios. Tačiau vos pasirodžius lėlėms baimės neliko. Liko didžiulis dėmesys ir smalsumas. Vaikai garsiai plojo ir vaikiškai komentavo. Po spektaklio mažieji žiūrovai buvo sustatyti į dvi eiles, o mums paliktas takas praėjimui…Visi norėjo nors truputį prisiliesti prie lėlių…
Per visą šios kelionės laiką turėjome daug ekskursijų po miestą ir jo apylinkes. Kopėme į 1368 metrų aukštyje esantį vienuolyną, pabuvojome atrakcionų parke, muziejuose, didelėje bibliotekoje, mokslininkų rūmuose, sporto ir laisvalaikio stadione, talpinantį dešimt tūkstančių žiūrovų, stebėjome renginį, kur pasirodė septyni tūkstančiai šokėjų, plaukėme į salą Geltonojoje jūroje stebėti potvynių ir atoslūgių. Matėme didžiulę užtvanką ir dar visko daug.
Šiame laikotarpyje buvau pakviesta dainuoti Panevėžio liaudies operetes teatre ir miesto Pučiamųjų instrumentų orkestro estradinėje grupėje. Dainavau ,,Ekrano“ gamyklos liaudies dainų ir šokių ansamblyje.
Papasakokite apie Jūsų naująjį kūrybinį laikotarpį – režisierės darbą Panevėžio jaunuolių dienos centre. Koks tai buvo kolektyvas? Kokie pasiekimai, įvertinimai?
1997 metais J. ir A. Stepankų Lėlių teatrą palikau. Liko labai daug neišdildomų gerų prisiminimų, esu dėkinga už įgytą patirtį vaidyboje.
Įsidarbinau Panevėžio jaunimo dienos centre. Jį lankė jaunuoliai sulaukę pilnametystės ir turintys negalią. Čia iš karto sukūriau jaunuolių teatro grupelę, jai suteikėme ,,Svajoklių“ vardą. Visas mano penkiolikos metų darbo laikotarpis buvo sėkmingas, reikalingas, įdomus, sunkokas, bet kartu ir džiuginantis. Jaunimo dienos centras kasmet organizuodavo tarptautinius festivalius ,,Širdys vilčiai plaka“. Dirbome su meile ir kasmet paruošdavome po naują spektaklį ne tik festivaliui, bet ir įvairioms centro šventėms. Scenarijus rašydavau aš pati, režisuodavau aš pati. Dekoracijomis ir muzika rūpinosi tą kūrybinį darbą gebantys centro bendradarbiai. Dvyliktajame tarptautiniame neįgaliųjų teatro festivalyje Kijeve rodėme spektaklį ,,Gimtadienis“. Komisija labai gerai įvertino mūsų spektaklį. Ukrainos žiūri atstovas, Teatro akademijos narys, profesorius (deja pavardės neprisiminu) per festivalio aptarimą pasakė: – ,,Tai ką matėte Lietuvos, panevėžiečių spektaklyje, tokius etiudus mūsų Teatro akademijos studentai atlieka būdami tik ketvirtajame studijų kurse, o šie aktoriai viską darė užtikrintai ir neįtikėtinai sklandžiai!. Šaunuoliai!“. Mums tai buvo pats maloniausias įvertinimas. Grįžę vėl kibome į naujus kūrybinius darbus, nes visi gerai žinome koks tai ilgas ir sunkus procesas. Bet taip pat žinome ir kokia džiuginantys būna šio darbo vaisiai.
Po sunkių darbų ateina laikas ir atsikvėpti. Jaunimo dienos centro jaunuoliai turėjo galimybę pailsėti neįgaliųjų teatro stovyklose Lietuvoje ir festivalių metu Danijoje.
Ponia, ZOFIJA DALIA, ko palinkėtumėte jauniesiems aktoriams?
Manau, kad rinktis gyvenimo kelią reikėtų labai apgalvotai. Jaunystėje, atrodo viskas įmanoma. Aktorystė – kūrybinis darbas teatre, yra ne tik įdomus ir garbingas, bet ir labai atsakingas, konkretus ir varginantis. Dėl jo gali tekti kažką ir iki tol mėgstamo paaukoti. Klausu: – ar sugebėsite, ar galėsite? Šis menas reikalauja pilno atsidavimo darbui. Jei taip, tai pirmyn! Sėkmės!
Kalbino JOANA VIGA ČIPLYTĖ.
Publicistė, poetė.
Panevėžys
2025 kovas