Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Įdomus ir nežinomas, kartais sunkus ir nesuprantamas, bet patrauklus. Mokėmės teatro istorijos, raiškios ir taisyklingos kalbos, muzikos, įvairių sporto pratimų. Užsiėmimus vedė vyresnieji aktoriai ir kviestiniai mokytojai. Būtiniausias ir pagrindines žinias suteikdavo rež. Juozas Miltinis, akt. Vaclovas Blėdis. Jie pateikdavo užduotis – išmokti kitam susitikimui įvairių etiudų vienam ar su studijų draugais. Atliktus etiudus įvertindavo. Šie susitikimai būdavo ne tik su pamokymais, bet ir su pagąsdinimais. Režisierius J. Miltinis vis kažkuriam mokiniui pasakydavo: ,,Nieko gero…blogai… jei taip ir toliau, teks palikti studiją…“.
Privalėjome stebėti visus spektaklius ir kai kuriems rekomenduodavo dalyvauti įvairių spektaklių masinėse scenose. O tai jau –žingsnelis į priekį. Gerai prisimenu J. Miltinio pasakymą: ,,Ši studija neturi laiko ribų. Jūs negalite sakyti – baigiau teatro studiją. NE!. Kai būsite pakviesti būti aktoriais, nuo tada ir nebebūsite studijos dalyviais. O tai gali įvykti arba greitai arba ne!“.
Mano apsisprendimas įvyko maždaug po trijų metų. Svarsčiau, tariausi su tėveliais, ką daryti toliau. Priėmiau sprendimą atsisveikinti su teatru. Buvo sunku. Bet išėjau su gera patirtimi, kurią vėliau sėkmingai pritaikiau savo gyvenime. Iki šiol likę gražūs prisiminimai apie visą teatro kolektyvą, aktorius, gastroles po Lietuvą…
Aktorė, režisierė Julija Blėdytė – Stepankienė pakvietė į Lėlių teatrą. Atėjote ir pasilikote….. Papasakokite apie įspūdingą draugystę su teatro vadovais, aktoriais, vaidintus spektaklius, gastroles užsienyje.
Mano gyvenime buvo daugiau atvejų, kai mane kviesdavo kur nors dalyvauti pati neieškojau vietos. Taip nutiko ir su J. ir A. Stepankų Lėlių teatru. Tai buvo 1972 metų pradžioj. Prie J. Masiulio knygyno sutikau pažįstamą nuo teatro studijos laikų akt. Juliją Blėdytę – Stepankienę. Ji pradėjo pasakoti apie savo įkurtą Lėlių teatrą ir esą norėtų, kad aš ateičiau pas juos vaidinti. Jau buvo pastatytas spektaklis ,,Trys paršiukai“, o ateinantį rudenį turėjo kvietimą į Tarptautinį lėlių teatrų festivalį Jugoslavijoje. Bet reikia greitai paruošti šį spektaklį esperanto kalba. Sako: ,,Reikia! Ateik!“. Nuėjau… Visą vasarą įtemptai repetavom ir mokėmės esperantų kalbos. Labai daug dirbome. Sėdėdavau namuose vakarais ant suoliuko ir kaldavau tekstą. Įveikėm. Išvažiavom. Gerai pasirodėm! Susiradom draugų naujoms kelionėms. Tai buvo mūsų pirmoji kelionė į užsienį. Labai patiko ir labai nustebino, kad galima gyventi ir kitaip… Gražiau, laisviau! Taip nuo moksleiviško lėlių teatro, pradėjo formuotis šį teatrinio meno žanrą mylintys ir vyresnių aktorių kolektyvas.
Artimiausi mūsų draugai buvo Estijoje, Viljandžio mieste. Su jais beveik kasmet susitikdavome bendrose lėlių teatrų festivaliuose. Lankėmės Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vidurinėje Azijoje, Ukrainos Kryme, Šiaurės Korėjoje. Rengėme Tarptautinius lėlių teatrų festivalius ir Panevėžyje. Daug keliaudavome po Lietuvos miestus. Organizuodavome įvairius proginius renginius: ABC šventes Rugsėjo 1-ajai, naujametinius spektaklius. Ilgą laiką mūsų spektakliuose buvo vienas išskirtinis bruožas – mes naudojome gyvą muziką ir gyvą dainą. Grodavo mūsų aktoriai – muzikantai ir dainuodavome patys aktoriai. Aš šiame draugiškame kolektyve praleidau dvidešimt penkis gyvenimo metus.