Panevėžiečiai mintimis grįžta ir grįžta į tolimą ir artimą atmintį – susitikimą su režisieriaus Juozo Miltinio teatro legendiniais aktoriais. Daugelis puikiai prisimena aktorių pavardes, spektakliuose patirtus įspūdžius, išgirstas legendas apie menininkus. Viena tokių legendinių aktorių – Eleonora Matulaitė – nusipelniusi Lietuvos teatro, kino aktorė, režisierė, dramaturgė, tautodailininkė, meno kūrėja, 2024 metų Panevėžio miesto kultūros ir meno premijos laureatė.
Gerbiama aktore, ponia Eleonora, sveikinu gavus šį garbingą apdovanojimą. Prašau pasidalinkite mintimis kuo Jums ypatingas šis brandaus amžiaus laikotarpis – sukurtais ar gimstančiais naujais kūrybos projektais?
Nuoširdžiai dėkoju. Projektai niekada nesibaigia. Pradedu, o galvoje jau kirba kitas, trečias… Aš Dvynys, visuomet dirbu kelis darbus. Nors kūnas liepia liautis, bet mintys veda vis tolyn…
Jūs gimėte Kauno apskrityje, Raseinių rajone, Alėjų kaime. Vėliau – Panevėžio rajonas, Ramygalos vidurinė mokykla ir ilga gyvenimo stotelė – Panevėžys. Prašau papasakokite apie savo tėvelius, gyvenimą Žemaitijoje ir staigų posūkį link Aukštaitijos. Jūsų pirmieji žingsniai į didžiąją teatro sceną?
Atidundant karui, mama susikrovė mantą į didelį vežimą ir išvažiavome pas senelius į Padvarninkų kaimą Kėdainių rajone. Ji, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, buvo paskirta mokytojauti Žemaitijoje, Alėjuose. Ten ištekėjo, susilaukė manęs, išsiskyrė… Su tokiu kraičiu grįžo pas tėvus, o mano turtelis buvo lėlė Žibutė ir zuikis. Žibutės vardas buvo numatytas man, bet, paaiškėjus, kad kaimynų karvės vardas Žibutė, tuo vardu buvo pavadinta lėlė. Žaislų kūneliai buvo prikimšti pjuvenų, laikui bėgant jos išbyrėjo, žaislai liesėjo, liko tik lėlės porcelianinė galvutė, kurią saugau iki šiol.