Kartais režisierius J. Miltinis mėgdavo užduoti aktoriams tiesiog neįveikiamų užduočių. Šį kartą Romutei Mikalauskaitei repeticijos metu liepė švystelėti koją Fadinarui po nosimi. J.Miltinis vis nepatenkintas, reikalauja koją švystelt aukščiau. Stebėjau, ką Romutė darys. Kitą dieną jau buvo generalinė repeticija su rūbais. Ir ką matau?.. Romutė, subrendusi moteris, taip „švystelėjo“ koją, kad A. Masiulis vos suspėjo atšokti atgal saugodamas savo dantis. Kurį laiką stengiausi įminti mįslę, iš užkulisių stebėdavau šią sceną. Ir paaiškėjo, jog Romutė sugalvojo išeitį – koją kėlė sulenkusi per kelį, o po krinolinu to nesimatė. Režisierius buvo sužavėtas, kikeno sau į barzdą, visą dieną buvo geros nuotaikos.
Mano atžvilgiu visi buvo geranoriški, ypač Romutė. Aš iš susijaudinimo negalėdavau pataikyti į ritmą savo „solo“ partijos, tai ji iš orkestrinės man diriguodavo. Ir vėlesniuose darbuose iš šios puikios geraširdės aktorės gavau neįkainojamų moteriškų patarimų.
Nuo 1961-ųjų metų sukūrėte per 100 vaidmenų teatre, Lietuvos kino studijoje. 1966 metais Konstancijos portretą sukūrėte kine ,,Naktys be nakvynės“, 1984 metais – Rūtos motinos vaidmenį ,,Mano mažytė žmona“. Pasidalinkite mintimis apie Jūsų giliai įstrigusius spektaklius, sukurtus vaidmenis teatre ir kine.
Dar studijoje buvau jau suvaidinusi Ievutę „Prieblandoje“, kai man nukrito lyg iš dangaus Gunaro Priedės „Pirmasis Viki Balius“ – (rež. Gediminas Karka). Džiaugiausi, tačiau buvau labai sunerimusi, kad teks dirbti su tokiais partneriais kaip R. Urvinis, H. Hokušaitė, St. Petronaitis, L. Adomavičiūtė, Č. Pažemeckas ir kiti. Tai buvo didelė laimė ir garbė. Tačiau, padedant režisieriui, pamažu stojausi ant kojų. Prieš spektaklį taip jaudindavausi, kad pirmoje scenoje būdavo nutirpę rankų plaštakos. Spektaklio metu jaudulys mažėjo ir visai išnykdavo.
Tuo laiku į teatrą plūste plūdo latviai, pas juos „Dailės“ teatre Rygoje „Pirmasis Viki balius“ buvo jau pastatytas. Latvių kritikai liaupsino mūsų spektaklį. Susidraugavome su Rygos „Dailės“ teatru, žiūrėjome jų spektaklius, mūsų garbei suruoštuose vakarėliuose vaidinome su partneriais latviais. Mes – lietuviškai, jie – latviškai. Būdavo nesusikalbėjimų, iš kurių skaniai pasijuokdavo „žiūrovai“. Vyrai, sustoję ratu, iš mano batelio gėrė šampaną…
Jau buvo pastatyti spektakliai „Komivojažerio mirtis“ ir „Makbetas“, iš Maskvos ir tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) bei Rygos suvažiuodavo kritikų ir šiaip teatro mėgėjų. Latviai prašydavo „sumuštinio“: šeštadienį „Komivojažerio mirtis“, sekmadienio dieną dvyliktą valandą „Pirmasis Viki balius“, o vakare žiūrėdavo „Makbetą“. Kai po dieninio spektaklio Respublikos gatve grįždavau su glėbiais gėlių ir suvenyrų, iš tarpuvarčių paaugliai šūkaudavo: „Viki! Iki Miki!”, norėdami mano dėmesio. Matyt jie lankydavo spektaklius. Vakare skubėdavau į ,,Makbetą” – vaidinau vieną iš trijų tarnaičių, pilstančių svečiams vyną. Tik vėliau, po poros metų ,,Makbete” jau vaidinau Hekatę.
Teatre gavau etatą keturiasdešimt kelis rublius atlyginimo.