„Iki 1940 metų K. Kisielis gyveno laisvoje Lietuvoje. O tada – karas, vokiečių okupacija, sovietmetis. Jam buvo vos keturiolika metų, kai pasaulis aplink sugriuvo“, – pasakoja J. V. Čiplytė.
Ypač stiprų įspūdį jaunam būsimam skulptoriui padarė pokario žiaurumai. Ramygaloje jis matė išniekintus partizanų kūnus, guldomus miestelio centre, saugomus taip, kad artimieji net negalėtų prie jų prieiti.
„Matosi, kad tai jį labai paveikė. Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, jo kūryboje atsiranda partizanų, laisvės, atminties tema“, – sako J. V. Čiplytė.
Po 1990-ųjų K. Kisielis ėmėsi kurti monumentus, skirtus Lietuvos laisvės kovoms atminti. Ramygaloje, Šilalėje, Panemunėje atsirado jo sukurti memorialiniai darbai, tapę svarbia istorinio atminimo dalimi.
Nuo kunigų seminarijos – į skulptorius
Knygoje atsiskleidžia ir mažiau žinomi K. Kisielio biografijos epizodai. Vienas jų – bandymas stoti į kunigų seminariją.
„Kaimo žmonės labai džiaugėsi – galvojo, turės savo kunigėlį. Bet jam buvo pasakyta: tu neturi kunigo pašaukimo, tu esi menui sutvertas“, – pasakoja J. V. Čiplytė. Jis pasuko į menus, studijavo Kaune, o vėliau Vilniuje, kur formavosi skulptoriaus braižas. Autorė pabrėžia, kad K. Kisielis pasižymėjo ne tik talentu, bet ir ypatingu darbštumu bei vidiniu stuburu. „Jis buvo labai sąžiningas žmogus. Katalikiškas auklėjimas jautėsi visame jo gyvenime“, – sako istorikė.
Vienas epizodas jai ypač įstrigo. Dar vaikystėje mažasis Kazimieras paėmė svetimą obuolį. Grįžęs namo prisipažino tėvui ir už tai buvo nubaustas. „Tėvas jam pasakė – ne tavo, vadinasi, negalima. Ir tas liko visam gyvenimui“, – pasakoja knygos autorė.
Sovietmečio kūrybos paradoksai
Vieną įdomiausių knygos dalių sudaro pasakojimai apie sovietmečio kūrybą.
J. V. Čiplytė pabrėžia, kad net ideologinio spaudimo metais K. Kisielis sugebėdavo kurti profesionalius ir meniškai stiprius darbus.