„Jis sukūrė nuostabų merginos portretą, o darbą pavadino „Kukurūzų augintoja“. Toks buvo laikmetis – reikėjo prisitaikyti prie socialistinės tematikos“, – sako autorė.
Tačiau net tokiuose darbuose, anot jos, buvo jaučiamas tikras menininko santykis su žmogumi ir estetika.
„Iš tikrųjų tai buvo gražios lietuvaitės portretas. Sovietinis pavadinimas buvo tik priedanga“, – pažymi istorikė.
Autorė prisimena ir vieną ryškiausių Panevėžio kultūros istorijos etapų – skulptūrų simpoziumą, po kurio 1974-aisiais mieste atsirado garsioji K. Kisielio skulptūra „Žemė-Motina-Taika“, ir šiandien tebepuošianti aikštę A. Jakšto gatvėje prie R. Sargūno sporto gimnazijos.
„Tuo metu jam gimė dukra. Tas darbas buvo labai asmeniškas. Žmona pozavo, dukrytė tapo įkvėpimu“, – pasakoja J. V. Čiplytė.
Ši skulptūra greitai tapo Panevėžio simboliu.
„Žmonės pajuto, kad tai jau europinis menas. Nebebuvo jokio sovietinio žanro – tik žmogus, motinystė, gyvybė“, – teigia istorikė.
Skulptūra įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Rašytinis paminklas menininkui
„Ši knyga – rašytinis paminklas K. Kisieliui. Kaip jis statė paminklus iš granito, taip aš pastatau paminklą žodžiais“, – sako monografijos autorė.
Knygos rengimas tapo bendru darbu. Prie jos gimimo prisidėjo skulptoriaus šeima – anūkas Vilius Kaulinskas, rinkęs archyvą ir nuotraukas, bei dukterėčia Virginija Milaševičienė, tapusi knygos redaktore.
„Tai buvo darbas su labai daug meilės“, – šypsosi J. V. Čiplytė.