Dėl griežtos carinės cenzūros spektakliai lietuvių kalba buvo vaidinami toli nuo didžiųjų miestų centrų – ūkininkų trobose, klėtyse. Juos rengė vasaros atostogų metu sugrįžę studentai iš Rusijos miestų. Viešas lietuviškas vaidinimas buvo tik svajonėse.
Tačiau XX amžiaus pradžioje pasirodė pragiedrulių, galimybė išsivaduoti iš carizmo gniaužtų, būti savo šalies šeimininkais. Didelis istorinis laimėjimas – lietuviškos spaudos atgavimas 1904 metais. 1906 – 1907 m. buvo suteikta teisė iš Rusijos grįžti mokytojams į savo kraštą. Mokytojai įsitraukė į švietimo ir kultūros veiklą. Jie buvo spektaklių organizatoriai, režisieriai ir lietuviškų pjesių kūrėjai.
XIX a. pabaigoje didelį postūmį lietuvių teatrinei veiklai davė atgarsiai iš Peterburgo, kur 1892 metais mėgėjų teatro vaidintojai buvo pastatę komediją ,,Amerika pirtyje“ ir 1894 – 1895 m. A. Fromo-Gužučio ,,Kauno pilies išgriovimą“, J. Blizinskio komediją ,,Žentas dėl parodos“. Peterburgo lietuviai ragino šias ir kitas pjeses statyti Lietuvoje. Siuntė vaidinimus į Lietuvą. Minėtas ir kitas pjeses vaidinti Lietuvoje buvo leista, nes jos jau buvo cenzūros įvertintos ir antspauduotos. Tad tuo metu Vilniuje, Kaune, Jurbarke, Raseiniuose, net Rygoje ir kituose vietovėse buvo statomos tos pačios pjesės (spauda skelbė kokiomis sąlygomis galima įsigyti dramaturgijos veikalų). Dėl to sparčiai ėmė kurtis mėgėjų vaidintojų kuopos.
Tačiau Lietuvoje viešai vaidinti lietuvių kalba naujai parašytas ar išverstas iš kitų kalbų pjeses buvo draudžiama. Teatro istorikas prof. Vytautas Maknys rašo, kad vienintelėje Carinės Rusijos imperijos krašte, Lietuvoje, buvo uždrausta vaidinti sava gimtąja kalba (nuo 1890 metų, str. 84). Tad teatrų režisieriams teko prašyti iš gubernatūros leidimų. Leidimus Peterburge išduodavo cenzorius Eduardas Volteris (1856 – 1941), Peterburgo universiteto dėstytojas, kuris su lietuvių bendruomene palaikė betarpiškus ir draugiškus ryšius. E. Volterio pastangomis Peterburge buvo sudaryta didelė scenos veikalų biblioteka.
Gausių ir organizuotų vaidintojų kuopų nariai, pažangūs ir kūrybingi bažnyčių klebonai rūpinosi turėti miestelio centre savo parapinius namus. Pavyzdžiui, vieni iš pirmųjų Lietuvoje, 1907 m, Utenoje buvo pastatyti dideli parapijos arba Liaudies, namai su sale susirinkimams, vaidinimams. Kiti šaltiniai nurodo 1911 m. Buvo suvaidinta kunigo Prano Turausko misterija ,,Betliejus“. Namų statyba kainavo daugiau kaip 9000 rublių.
Liaudies namų steigimu, jų išlaikymu rūpinosi kunigas J. Švagždys, vėliau – kunigas Pr. Turauskas, kunigas A. Švotelis. Teatrologas prof. V. Maknys rašo, kad uteniškiai vaidintojai iki Pirmojo pasaulinio karo turėjo gana sudėtingą teatro repertuarą, gautą iš Peterburgo lietuvių bendruomenės.
Liaudies namuose veikė 80 asmenų choras, vadovaujamas vargonininko Jono Banio. Tad neatsitiktinai 1911 m. liepą Utenoje buvo laukiama J. Vaičkaus ,,Skrajojančio teatro“ pasirodymo. (Tenka priminti, kad 1905 m. birželį J. Vaičkus Mažeikiuose surengė pirmą viešą vakarą. Buvo suvaidintas spektaklis G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės ,,Velnias spąstuose“. Šis minėtas spektaklis 1901 m. buvo suvaidintas Vilniuje dr. A. Vileišio bute).
Tyrinėdama Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių (NMMB RS) kartoteką, netikėtai suradau 1913 m. Utenos žemės ūkio draugijos pirmininko, Liaudies namų jaunimo ratelio nario Prano Dičiaus rašytą laišką draugužui. (Pavardė nenurodyta ( NMMB RS, F.123-454, Jurgis Bukėnas. 1913. X. 26). Laiške rašoma apie Utenos Liaudies namų teatrinę kuopos veiklą. Bičiuliui atsako į rūpimus klausimus. Prašo atvykti į Uteną ir iš arčiau susipažinti su teatro kuopos veikla ir uteniškiais. Rašo, kad ,,pasigirti neturiu kuo, bet manau daug naujo patemitumei uteniškių veikime, ypač prie dabartinio boikoto kunigų, su jų pasekėjų būriu“. Nurodo savo adresą: ,,Krautuvė ,,Vilija“ , Kražių gatvė“.
Galima lengvai atsekti ,,draugužio“ klausimus, pagal Prano Dičiaus išsiųstus atsakymus: 1.Vakarus taisome Liaudies name. Prašymus duodame gubernatoriui. Po prašymais pasirašome kartais aš ir p. vaistininkas Lukoševičius. Kartais po vieną ir bet kuris. Seniau pasirašydavo kun. J. Švagždys. 2. Prašymus gubernatoriui reikia siųsti po vieną egzempliorių. 3. Kada vaidinsite, reikia aiškiai nurodyti – datą, dieną ir vietą. 4. Rašyti, kas atsako už tvarką. 5. Pateikti vaidintojų sąrašą, nurodant jų vardą, pavardę, gyvenamą vietą, vaidinamą vaidmenį. 6. Siunčiant reikia užklijuoti pašto ženklą už 1 v. 50 kap. 7. Atvažiuokite į Uteną lapkričio 17 d. (1913). Bus vaidinamas spektaklis Vydūno ,,Ne sau žmonės“. 8. Dainuos sklandus choras, gros tam renginiui specialiai išmokytas balalaikų orkestras. Būkite. Lauksime.