Pirmieji parodos rengimo šaukliai buvo JAV lietuviai: Antanas Kaupas, Jonas Žilinskas, Antanas Miliukas. Vėliau prie jų prisijungė Šveicarijos lietuviai, prūsų lietuviai ir JAV lietuviai inteligentai, gausiai savo lėšomis, patarimais remdami Paryžiaus parodos organizatorius. Jie perėmė visą parodos organizavimo iniciatyvą. Buvo sudarytas komitetas, kuris platino atsišaukimus, ragino rinkti etnografinę medžiagą, knygas, aukoti lėšas. Prancūzams patariant, Europos lietuvių parodos komitetas nutarė, kad Lietuva rengs etnografinę ir lietuviškų knygų, išleistų Tilžeje, JAV, ekspoziciją, kurią papildys ir nuotraukos (uždarius parodą dalis eksponatų bus dovanoti Paryžiaus muziejui). Pirmasis Lietuvos atstovu Paryžiuje buvo paskirtas gyd. Juozas Bagdonas, 1899 m. gyvenęs Prūsijoje. Jis užmezgė ryšius su lietuviais, gyvenusiais Paryžiuje – Jonu Pautieniu, Kajetonu Dobkevičiumi, P.Žitkevičiumi ir Prancūzijos ir lietuvių draugija ,,Želmuo“.
Sunkiai sekėsi darbas, nes tam trukdė tolimi atstumai tarp Lietuvos, JAV ir Paryžiaus. Laiškai, siuntos pasiekdavo tik po dviejų savaičių. O per tą laiką kai kas ir nutinka. Pavyzdžiui, kad ir parodai skirta vieta keičiama ar eksponatai užlaikomi muitinėje ir kt. Turėta daug nemalonumų su kasa, t. y. aukotomis lėšomis. Kilus nesutarimams dėl lėšų Ciuricho (Šveicarija) komitete, buvo nutarta kasą perkelti į prūsus, pas patikimą žmogų, devynių vaikų šeimos globėją Dovą Zaunių (1845 – 1921), būsimo žymaus Lietuvos diplomato Dovo Zauniaus tėvo sodybą. Penkiasdešimt penkerių Zauniui į pagalbą atėjo dvidešimt penkerių dukra Morta Zauniūtė (1875 – 945). Ji palaikė ryšius su JAV lietuviais, buvo komiteto sekretorė. Tai patvirtina Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomos bylos ir kiti dokumentai (VUB RS, F. 1 -F-362, F.1 – F.369).
Iki parodos atidarymo likus geram pusmečiui (1900 04 15) užvirė darbas. Inteligentai J. Vileišis, P. Višinskis, J. Lozoraitis, A. Janulaitis, Vydūnas, M. Jankus, iš JAV J. Šliūpas, Mikolainis, iš Paryžiaus Jonas Pautienius ir kiti, nepaisydami vargo ir negailėdami savo lėšų, dirbo: rinko knygas, nuotraukas, tautodailės dirbinius, rūpinosi parodos plano sudarymu, inventoriaus gamyba (manekenų, knygų spintų su stiklais gamyba, samdomų prancūzų dizainierių, vertėjų paieška ir kt.). Pavyzdžiui, parodos planą sudaryti padėjo antropologas Denikeras, manekenus (6) gamino skulptorius Hebertas, užmokėta 1200 frankų, žemėlapiams piešti ir rėmelių gamybai išleista 700 frankų.