ASMENYBĖS – Page 7 – Joanos Vigos Čiplytės knygos, straipsniai, apybraižos apie išskirtines asmenybes

Alfonsas Beresnevičius – Panevėžio dailininkas portretistas

Ant mano rašomojo stalo guli pluoštas 1986 metų anketų, užpildytų Panevėžio dailininkų profesionalų. Skaitau skubria ranka Alfonso Beresnevičiaus rašytąją. Pažymi, kad gimė 1920 m. Pasvalyje, lietuvis. 1965 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įsigijo meno istorijos ir teorijos specialybę. Nuo 1968 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narys. Dailės parodose dalyvauja nuo 1965 metų. Jo tapybos darbų turi įsigiję J. Balčikonio vidurinė mokykla (dabar J.Balčikonio gimnazija), Parodomasis statybos trestas (dabar Panevėžio statybos trestas – PST), Respublikinė ligoninė, Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) ir kt. Dirba ,,Lietkabelio“ gamykloje dailininku. Štai ir pirma anketinė pažintis su vienu iš vyresniosios kartos dailininkų ir pedagogu A. Beresnevičiumi.

Tolimesnę pažintį su dailininku pradėkime jo darbovietėje. Perėję didelį gamyklos plastmasės ir tempimo cechą, išeiname į kiemą. Už keleto metrų sukame į nutekamojo vandens valymo barą. Čia, antrame aukšte – dviejų dailininkų, apipavidalintųjų Alfonso ir Vytauto Beresnevičių dirbtuvė.

Pages: 12345

Prienų miesto gydytojas Juozas Brundza

,,Kilni mediko profesija: padėti sergančiajam, paguosti mažą vaiką, suteikti ligoniui skubią medicininę pagalbą, skubėti bet kokiu paros metu, jei reikia – budėti prie ligonio lovos, sveikstančiajam patarti kaip maitintis. Reikia greitai važiuoti į priekį pas ligonį į jo namus arklio traukiamu vežimu ar žiemos metu rogėmis, užsigobus ilgu ir šiltu paltu“. Tokius žodžius radau užrašytus kaip padėka Prienų gyventojų, gerajam miesto gyd. J. Brundzai už sugrąžintą sveikatą.

Prienų krašto muziejus kaupia ir saugo gydytojo šeimos nuotraukas, dokumentus, žmonių atsiminimus.

Gyd. J.Brundza gimė 1870 metais Prienų rajone. Baigęs Marijampolės gimnaziją, išvyko į Maskvą. Universitete studijavo medicinos mokslus. Studijų metais buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje buvo kalinamas. Vėliau įsitraukė į politinę veiklą – buvo 1905 metų Lietuvos suvažiavimo delegatas nuo Prienų apylinkės. 1910 metais studijas baigė ir grįžo į Lietuvą. 1914 – 1915 metais dirbo gydytoju Jiezno ,,ligonbutyje“. Rūpinosi pabėgėlių sveikata, įkūrė pagalbos pabėgėliams komitetą. Vėliau gydytojas dirbo Birštono kurorte ir Prienų mieste. Aptarnavo Pagenionio, Klebiškio, Mikališkio, Balbieriškio valsčius, rūpinosi krašto sanitarija. Gydytojas J. Brundza Prienų mieste medicinos praktika vertėsi iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Ligonius priimdavo savo namuose. Sukūrė šeimą. Su žmona Stanislava Tomaševičiūte išaugino du sūnus – Algirdą ir Juozą, dukrą Gražiną, sulaukė vaikaitės Beatričės Laimutės Jūratės Natkevičiūtės. 1939 metų gruodžio mėn. 31 dieną gyd. Brundzos namuose, kun. Valaitis pakrikštijo naujagimę. Krikšto tėvais buvo artimi šeimos draugai: žurnalistas Valentinas Gustainis ir prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus žmona Eugenija Birutė Smetonienė.

Pages: 123

Vytautas Jonas Gylys – Nepriklausomos Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918 – 1940) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo būrys diplomatų, kurių veikla paliko didesnį ar mažesnį pėdsaką krašto istorijoje. Vienas iš jų – Vytautas Jonas Gylys (1886 – 1959).

Vytautas Jonas Gylys, prieš pradėdamas eiti įgaliotojo ministro pareigas Švedijoje, jau turėjo sukaupęs didelę diplomatinio darbo patirtį. Eiti šias pareigas jam leido įgytas aukštasis juridinis išsilavinimas ir sukaupta didelė valstybininko patirtis.1912 metais, baigęs Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, įsidarbino Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Juriskonsultų skyriuje Peterburge. Po vienų darbo metų, būdamas dvidešimt septynerių, V. J. Gylys persikėlė gyventi į Helsinkį, kur iki 1918 metų dirbo Suomijos generalgubernatūroje. V. J. Gylys greit įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Buvo Lietuvių tremtinių draugijos pirmininkas, Suomijos lietuvių draugijos pirmininkas. Svajonė grįžti į Lietuvą išsipildė tik 1918 metais.

Tuo metu Lietuvoje vyko politinės permainos. 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbta visam pasauliui, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, kad sudarytas pirmasis Ministrų kabinetas. 1918 m. kovo 23 dieną vokiečių kaizeriui Vilhelmui II pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, jau tų metų lapkričio mėnesio pabaigoje buvo įsteigta Lietuvos pasiuntinybė Berlyne, jos pirmuoju pasiuntiniu tapo Jurgis Šaulys. Gruodžio 26-ąją buvo sudarytas Ministrų kabinetas koalicijos pagrindais. Nuo 1919 m. santykiams su užsienio šalimis pradėta steigti Lietuvos atstovybes ir konsulatai Suomijoje, Švedijoje ir kitose valstybėse.

Pages: 1234

Muzikologas ir enciklopedistas Kazimieras Arvydas Karaška kuria vokus ir simbolinius pinigus

Kurti meninius vokus Kazimieras Arvydas Karaška pradėjo 1993 metais. Pirmieji buvo skirti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje. Paskatintas sėkmės ir kūrybos džiaugsmo, pradėjo kurti ir leisti vokų serijas: ,,Įžymūs Lietuvos žmonės“, ,,Lietuvos architektūra“, ,,Lietuvos raudonoji knyga“, bei proginius, skirtus šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams. ,,Kaip ir daugelis berniukų dar vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus, ir tas pomėgis neužgeso, – pasakojo Arvydas, – bet vėliau supratau, kad visko nesurinksiu. Daugiau džiaugsmo – pačiam kurti. Juo labiau, kad pasaulyje labai mažai informacijos apie lietuvių kultūrą, ji galėtų sklisti ir vokais“.

K. A. Karaška skambina pianinu. Šalia J.V. Čiplytė. Panevėžys, 2014

1993 m. K. A. Karaška su draugu Sauliumi Kruopiu išleido banknotus, skirtus popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje. Banknotams pasirinko senuosius Lietuvos pinigų pavadinimus – skatikus ir auksinus. Išleisti banknotai: vienas auksinas, trys auksinai, dvidešimt skatikų, penkios dešimtys skatikų.

1990 – 1995 metais išleistų pašto ženklų albumą, parengtą K. A. Karaškos ir dar dviejų autorių tekstu išleido Norvegijos firma.

Reportažas parengtas 1998 m.

Ona Bačkienė – krikščioniškos šeimos židinio puoselėtoja

Prisipažinsiu – skaitydama knygas apie prieškario metų Lietuvos diplomatus, jų gyvenimo ir darbo ypatumus, pasigendu įvertintų diplomatų žmonų – antrųjų pusių – portretų. Susidaro tarsi klaidingas įspūdis, kad žmonos buvo tik šeimos globėjos, vyrų guodėjos… Nieko panašaus. Šį kartą skaitytojų dėmesį atkreipiu į diplomato dr. Stasio Antano Bačkio (1906 – 1999) žmonos Onos Galvydytės (Galvydaitės) Bačkienės (1907 – 2003) – ne tik gerą žmoną, dviejų sūnų mamą, bet ir į jos visuomeninę veiklą, skirtą Lietuvos vardui garsinti pasaulyje.

*Onos ir Stasio Antano Bačkių šeima. 1961*

Ona Bačkienė – Utenos krašto dukra. Gimė 1907 metų gegužės 25 d. Užpalių miestelyje. Mokėsi Utenos ,,Saulės“progimnazijoje, kurios vienas iš pirmųjų steigėjų buvo kun. Pranas Turauskas (1876 – 1919). Buvo aktyvi ateitininkė. Remiama tėvelių, išvyko į Panevėžį tęsti mokslų. Įstojo į Mokytojų seminariją, kuri ruošė Lietuvai būsimus pradinių klasių mokytojus. Seminarijoje dirbo kalbininkai: Juozas Balčikonis ir Petras Būtėnas, gamtininkas Jurgis Elisonas ir kiti garsūs pedagogai. 1924 – 1935 metais mokymo įstaigai vadovavo Justinas Jankevičius. Studentai pedagoginę praktiką atliko prie Mokytojų seminarijos įsteigtoje (1923) pradinėje mokyklėlėje. 1926 metais Onai Galvydytei buvo įteiktas pradinių klasių mokytojos pažymėjimas. Gavo mokytojos darbą Žemaičių Naumiesčio evangelikų pradžios mokykloje. Čia įkūrė ir vadovavo Lietuvių katalikių moterų draugijos Žemaičių Naumiesčio skyriui. Mokytojos darbą ir visuomeninę veiklą tęsė iki 1930 metų.

Pages: 12345

Utenos režisierė Alma Eigerdienė

Utenos kultūros centro mėgėjų teatras ,,Žaliaduonis“ – neatskiriamas kultūros ir švietimo židinys mieste. Per dvidešimt aštuonerius teatro veiklos metus (nuo 1983-iųjų), uteniškiai išvydo gražiausius režisierės Almos Eigerdienės sukurtus spektaklius. Pasirinkusi nacionalinės dramaturgijos sklaidą visuomenėje, sulaukė garbingiausių apdovanojimų.

Scenoje buvo rodomi Utenos krašto rašytojų, dramaturgų kūriniai: A. Miškinio, J. Kulnio, K. Čiplio -Vijūno, P. Panavo, A. Gasperaičio, R. Kalyčio, P. Andriušio, S. Šaltenio, E. Druskino, P. Daunio. Net aštuoni spektakliai vaidinti vietos aukštaičių tarme. Teatro sambūrio veikloje dalyvavo kaip 100 įvairių profesijų vaidintojų: mokytojai, medikai, švietimo ir kultūros darbuotojai, moksleiviai.

Aktorius Ferdinandas Jakšys rašė, kad A. Eigerdienė pasireiškė kaip epinio pobūdžio menininkė, kurianti scenoje sudėtingus iškilių savo krašto žmonių ir paprastų kaimiečių charakterius su didžiu išmanymu, atskleidė vietos istoriją, kalbą, tarmę. Teatro repertuarą rinko ir sudarė režisierė.

Pages: 1234

Diplomatas, žurnalistas, istorikas prof. Ignas Jonynas

Ryškius pėdsakus Lietuvos istorijos puslapiuose paliko prof. Ignas Jonynas (1884 – 1954), paskyręs savo gyvenimą Lietuvos istorijos XV – XVII a. tyrinėjimams. Ir visas savo sukauptas istorines žinias perteikęs Lietuvos universiteto (KVDU) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams, kurių dauguma pasirinko pedagogo kelią.

Pasak prof. Vytauto Merkio, I. Jonynas savo darbais prisidėjo prie Lietuvos istorijos mokslo vystymosi ir brandos – jis prilygo ano meto Europos istoriografijai. Istoriko I.Jonyno veikla glaudžiai susijusi su Lietuva.

Gimė 1884 m. sausio 24 d. Alytaus rajone. Augo vienturtis sūnus šeimoje. Tad tėvai, pagal tuo metu vyravusią nuostatą, sūnų matė būsimu kunigu. Ignas mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigęs mokslus ir atsisakęs stoti į Seinų kunigų seminariją, neteko tėvų paramos. Nenusiminė. Savarankiškai tvarkė savo gyvenimą.

Pages: 12345

Tautodailininkas, tapytojas primityvistas, poetas, tautosakos rinkėjas ir užrašinėtojas Bronius Zavackis

Ankstyvas 1986-ųjų rudens rytas ir jau rodosi pirmosios šalnos. Laukuose žmonės – pats bulviakasis. Nesulaukusi giedros, lietingu oru atvažiavau į Karšinaukos kaimą, priklausantį priemiestiniam ,,Taikos“ kolūkiui. Čia gyvena tautodailininkas, Liaudies meno draugijos narys, ,,savamokslis iš Januškų“, liaudies meno parodų dalyvis Bronius Zavackis.

Sodyba apsupta didelio lauko, kiek tolėliau – ošiantis miškas ir pakalnėje tekanti Juosta. Čia gražu, tvarkinga, žydi gėlės, inkiluose čiulba mažosios zylės… Aštunti metai čia gyvena ir kuria Bronius Zavackis – tapo paveikslus, rašo eilėraščius, fotografuoja, drožia skulptūrėles, renka ir užrašo tautosaką.

,,Tai pažinki gimtą kraštą/ neužmerki tu akių,/ paskaityki tu iš rašto – visi rašo: ,,Čia gražu“, /Kaip suprasime mes grožį/ mūsų sieloj bus ramu/ kaip aplink visur girdėsi grožį nešančiu balsu“/. Ramus, susimąstęs, nedidelio, bet tvirto sudėjimo sodybos šeimininkas (pro akinių stiklus matyti žydros akys) maloniai sutinka svečius ir palydi į ,,galeriją“. Rodo savo paveikslus, aiškina juos, kviečia paklausyti į juostas įrašytų eilėraščių.

– O kaip į Jūsų kūrybą žiūri kaimynai? – klausiu. – Ogi sako, kad aš toks…, – sau šypsosi, – nesuprantama jiems, kad kaime gyvenu ir nelaikau nei karvės, nei kiaulių. Šuns, ir to nėra.

Pages: 12345

Gimtasis skulptoriaus Kazimiero Kisielio Išlaužų kaimas

Mokslininkai teigia, kad ,,biografijose asmens gyvenimas dažnai traktuojamas kaip kelionė ir ieškojimas, kaip ėjimas iš nežinios į žinojimą, iš blogio į gėrį, iš žemiškos būties į dangišką, o vienas svarbiausių šiame kelyje momentų – konvercija, atsivertimas, praregėjimas” (Europos dailė. Vilnius, 1994, p. 65) Taigi, remiantis išsakyta mintimi, teigiu, kad rašyti knygą apie menininką, jo gyvenimą ir kūrybą yra didelė atsakomybė ne tik prieš kūrėją, bet ir prieš visuomenę.

Ar būsimame dailės albume ,,Kazimieras Kisielis. Skulptūra” atsivers menininko džiaugsmai ir sopuliai, įžvalgus protas ir meilė gimtinei, pokario kartos vaiko patirtos istorinės tiesos? Kiek Kazimieras Kisielis išgyveno būties praregėjimų? Kaip veikė menininko kūrybą iš vaikystės patirta Išlaužų kaimo aplinka, žmonės?

Pages: 123456

Mažoji Jeruzalė

Lietuvos žydai užima išskirtinę vietą kitų tautinių mažumų kontekste. Daug kartų patyrę terorą, iškentę marą, 1941 metų holokaustą, 50 metų kultūrinį ir dvasinį genocidą, žydai, nors ir netekę 94 procentų savo tautiečių, vėl atgyja. Jie kalba apie save, apie juos kalba visas pasaulis.

J.V. Čiplytė. Mažosios Jeruzalės – Panevėžio žydų istorija. Holokaustas. Mini Jerusalems – history of Panevėžys Jews. Holocaust. Vilnius: Homo liber, 2009, p. 174

Šioje knygoje Lietuvos žydų istorijos kontekste plačiau rašoma apie Panevėžio krašto žydų gyvenimą, kultūrą, švietimą, verslą, 1941 metų tragedijos įvykius ir kt. remiantis gausia literatūra, archyvine medžiaga. Spausdinami Panevėžio žydų tragedijos liudininkės Janinos Tumelytės-Damaševičienės atsiminimai. Publikuojamos nuotraukos – iš Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genanady Kofman asmeninio archyvo, Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Panevėžys iki Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos miestelių išsiskyrė dvasine kultūra. Prie Panevėžio vyrų gimnazijos (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija) veikė garsioji ,,Meno kuopa“. Čia gimnazistus lavino žymūs to meto meno kūrėjai: skulptorius Juozas Zikaras, muzikas Mykolas Karka, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kalbininkas Juozas Balčikonis ir daugelis kitų pedagogų.

Panevėžyje veikė visame pasaulyje garsi žydų dvasinė mokykla Ješiva, kurioje mokėsi iš Lietuvos ir iš Europos miestų atvykę jaunuoliai. Didelį kultūrinį pėdsaką paliko mieste gyvenęs ir dirbęs Panevėžio vyskupijos kurijos vyskupas J.E. Kazimieras Paltarokas bei žydų bendruomenės rabinas Josifas Kahanemanas.

Tad neatsitiktinai Panevėžys, kaip aukštos dvasinės kultūros miestas, buvo vadinamas Mažąja Jeruzale.

Apybraiža parengta 2019 m.