– Kuo įdomus ir patrauklus šis tapybos žanras?, – klausiu A. Beresnevičiaus. – Būdamas septynerių metų, pieštuku nupiešiau pirmąjį mamos portretą. Paaugęs, netoli namų, iš sniego lipdžiau žmonių biustus. Daug piešiau šaržų, kuriuos siųsdavau į spaudą. Sukurti portretai – tarsi mano vaikai, atsimenu visus žmones. Yra ir nenusisekusių portretų, ne visada ir pats būnu patenkintas. Sunkus darbas, bet jis man patinka, – trumpai atsakė menininkas ir tęsė toliau: – Greit prabėgo kūrybingiausi metai. Užaugo trys sūnūs – Kęstutis, Algirdas, Vytautas. Džiaugiamės su žmona jų pasirinktomis inžinieriaus, architekto, dailininko profesijomis. – Mūsų marčios – dvi Birutė ir Jūratė – šaunuolės. Gražūs trys anūkai, – linksmai sako Albertina Beresnevičienė…
Iki šių dienų dailininko, mokytojo Alfonso Beresnevičiaus (1920 – 1994) atminimą saugo Panevėžio J. Balčikonio gimnazija.
Apybraiža parengta 1987 m. (2019)