Taip rūpimą istorikų kadrų trūkumą išlygino kviestiniai dėstytojai iš užsienio. Ir čia I. Jonynui sekėsi. Laiške Ukrainos mokslų akademijos prezidentui prof. Michailui Gruševskiui rašo, kad LU lankosi užsienio profesoriai. 1925 m. sulaukta 9 dėstytojų iš Suomijos aukštųjų mokyklų. Du semestrus vedė iš Vokietijos atvykę profesoriai. Kvietė į Kauną atvykti Ukrainos MA akademiką prof. M. Gruševskį. Išreiškė viltį, kad jo atvykimas prisidės prie Lietuvos ir Ukrainos draugystės ryšių stiprinimo, nes Lietuvoje jaučiama didelė simpatija ukrainiečiams. Kvietė į Kauną atvykti prof. M. Libavskį iš Maskvos. I. Jonynas palaikė glaudžius ryšius su Ukrainos mokslininkais. Kolegoms siuntė knygų. Lvovo universitetui dovanojo vadovėlių lietuvių kalba, dailininko A.Varno sudarytą albumą ,,Lietuvos kryžiai“ (I – II d.). Lvovo tautiniam muziejui išsiuntė albumą ,,Lietuvių liaudies menas“. 1927 m. laiške rašo: ,,Ar nekeista, kad tokia talentinga tauta, turinti tokią gražią praeitį, amžinai turėtų būti svetimųjų valdoma, užuot pati savo likimą lėmusi?“.
I. Jonynas 1940 – 1954 m. dirbo KVDU ir VU (nuo 1944) Lietuvos istorijos ir Visuotinės istorijos katedros vedėju, skaitė Lietuvos ir SSRS istorijos kursus. Dirbo KU bibliotekos direktoriaus pavaduotoju.
1946 m. I. Jonynui suteiktas profesoriaus vardas. Profesorius iki pat mirties buvo aktyvus universiteto Mokslinės tarybos narys, pasireiškė kaip geras istorinių šaltinių žinovas. Jis rašė, kad ,,istorija be faktų – ne istorija, o istorinė pasaka. Svarbu nustatyti faktus ir juos interpretuoti“.
1954 m. pradžioje prof. I. Jonynas spaudai parengė leidinį, skirtą Ukrainos istorijai, deja, jo išleisto ir neišvydo. Staigi mirtis 1954 m. liepos 14 d. nutraukė profesoriaus gyvenimo giją. Į Petrašiūnų kapines lydėjo draugai, buvę studentai, kolegos.
Akademikas A. Merkys yra rašęs, kad ,,visa jaunoji Lietuvos istorikų specialistų karta išėjo mokslą, vadovaujama prof. I. Jonyno ir jį galima laikyti šios mokslo šakos disciplinos kūrėju Lietuvoje“.
Apybraiža parengta 2015 m.