Susipažinusi su Panevėžio vyrų gimnazijos abiturientu Stasiu Antanu Bačkiu, kuris 1925 baigė Panevėžio vyrų gimnaziją (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija), o 1933 m. – Paryžiaus universiteto Teisės fakultetą, buvo suteiktas dr. laipsnis, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Politikos departamento direktoriumi, tais pačiais metais su juo susituokė. Po metų šeima susilaukė pirmagimio sūnaus Ričardo, o po ketverių metų – sūnaus Audrio Juozo.
Tapusi mama, Ona save įvardijo, kaip krikščioniškos šeimos židinio puoselėtoją ir ugdytoją, ji kalbėjo: ,,Šeima yra gražiausia Dievo dovana žmonėms. Ji, šeima, yra žemė, kurioje bręsta nauji daigai, yra pirmoji meilės apraiška. Bet meilei, kaip ir laisvei, palaikyti yra reikalingas didelis pasiaukojimas, nesuinteresuotas jautrumas gėriui… Vaikas ateina į pasaulį meilės dėka, kurią tėvas ir motina turi iš amžinybės“… (JAV, Draugas, 2003 08 07).
Ištekėjusi už Lietuvos diplomato dr. S.A.Bačkio, įsijungė į aktyvią visuomeninę veiklą, dalyvavo tarptautiniuose susitikimuose, kongresuose, diplomatiniuose priėmimuose, puoselėjo meilę Lietuvai Tėvynei skaitydama paskaitas Lietuvos tema, rašydama straipsnius į dienraščius: ,,Ateitis“, ,,Naujoji Vaidilutė“, ,,Draugas“, žurn. ,,Moteris“ ir kt. 1938 metais Bačkių šeima išvyko gyventi į Prancūziją. Dr. S. A. Bačkis dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje, o Ona Bačkienė rūpinosi šeima. 1940 – 1944 m. studijavo Vokiečių kalbos institute.
Įsijungusi į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą, 1947 m. atstovavo Lietuvai Entente Mondiale de femmes sąjūdyje, Pasaulio Motinų sąjūdžio (M M M) kongrese, kuriame skaitė paskaitą apie savo Tėvynę. 1953 m. per studijų savaitę Briuselyje buvo išrinkta MMM tarybos nare. 1953 – 1958 m. buvo Prancūzijos Lietuvių bendruomenės (Pr. LB) valdybos pirmininke.
Plačią ir labai jautrią veiklą išvystė dalyvaudama 1947 – 1950 metais ,,Lietuvių šalpos draugijos Prancūzijoje“ veikloje. Buvo vicepirmininkė, pirmininkė. Apie šią veiklą rašysiu kiek plačiau, nes man teko laimė susipažinti su šios draugijos veiklos dokumentais JAV Kalifornijos, Stanfordo universiteto Hooverio instituto archyvo fonde (Hooverio instituto archyvas. Holdings on Lithuania. 2012 august. Lietuvių šalpos draugija Prancūzijoje. Dėžė Nr. 1, 74076 – 8.22. 1947 – 1950).
Tenka priminti, kad po Antrojo pasaulinio karo į Prancūziją atsikėlė lietuvaičiai įvairiais būdais ir turėdami skirtingus tikslus. Vieni buvo patekę į DP (angl. deplaced persons) Perkeltųjų asmenų stovyklas prancūzų zonoje (manoma, kad gyveno 2400 lietuvių), kiti ketino tęsti studijas, dar kiti stojo į Svetimšalių legioną tikėdamiesi, kad nebus sugrąžinti į Sovietų okupuotą Lietuvą ir kt. Taip Prancūzijoje susitiko įvairių pažiūrų, išsilavinimo žmonės, save įvardijantys lietuviais. Jų 1952 – 1953 metais buvo 1030 asmenų, įskaitant ir vaikus. Atvykėliams gyventi nebuvo lengva. Teko kreiptis į šalpos draugijas, laukti paramos vieni iš kitų.