Diplomatas, žurnalistas, istorikas prof. Ignas Jonynas

 Ryškius pėdsakus Lietuvos istorijos puslapiuose paliko prof. Ignas Jonynas (1884 – 1954), paskyręs savo gyvenimą Lietuvos istorijos XV – XVII a. tyrinėjimams. Ir visas savo sukauptas istorines žinias perteikęs Lietuvos universiteto (KVDU) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams, kurių dauguma pasirinko pedagogo kelią.

prof.Ignas Jonynas

Pasak prof.  Vytauto Merkio, I. Jonynas savo darbais prisidėjo prie Lietuvos istorijos mokslo vystymosi ir brandos – jis prilygo ano meto Europos istoriografijai. Istoriko I.Jonyno veikla glaudžiai susijusi su Lietuva.

Gimė 1884 m. sausio 24 d. Alytaus rajone. Augo vienturtis sūnus šeimoje. Tad tėvai, pagal tuo metu vyravusią nuostatą,  sūnų matė būsimu kunigu. Ignas mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigęs mokslus ir atsisakęs stoti į Seinų kunigų seminariją, neteko tėvų paramos. Nenusiminė. Savarankiškai tvarkė savo gyvenimą.

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5

Tautodailininkas, tapytojas primityvistas, poetas, tautosakos rinkėjas ir užrašinėtojas Bronius Zavackis

Ankstyvas 1986-ųjų rudens rytas ir jau rodosi pirmosios šalnos. Laukuose žmonės – pats bulviakasis. Nesulaukusi giedros, lietingu oru atvažiavau į Karšinaukos kaimą, priklausantį priemiestiniam ,,Taikos“ kolūkiui. Čia gyvena tautodailininkas, Liaudies meno draugijos narys, ,,savamokslis iš Januškų“,  liaudies meno parodų dalyvis Bronius  Zavackis.

Bronius Zavackis su svečiais

Sodyba apsupta didelio lauko, kiek tolėliau – ošiantis miškas ir pakalnėje tekanti Juosta. Čia gražu, tvarkinga, žydi gėlės, inkiluose čiulba mažosios zylės… Aštunti metai čia gyvena ir kuria Bronius  Zavackis –  tapo paveikslus, rašo eilėraščius, fotografuoja, drožia skulptūrėles, renka ir užrašo tautosaką.

,,Tai pažinki gimtą kraštą/ neužmerki tu akių,/ paskaityki tu iš rašto – visi rašo: ,,Čia gražu“, /Kaip suprasime mes grožį/ mūsų sieloj bus ramu/ kaip aplink visur girdėsi grožį nešančiu balsu“/. Ramus, susimąstęs, nedidelio, bet tvirto sudėjimo sodybos šeimininkas (pro akinių stiklus matyti žydros akys) maloniai sutinka svečius ir palydi į ,,galeriją“. Rodo savo paveikslus, aiškina juos, kviečia paklausyti į juostas įrašytų eilėraščių.

– O kaip į Jūsų kūrybą žiūri kaimynai? – klausiu. – Ogi sako, kad aš toks…, – sau šypsosi, – nesuprantama jiems, kad kaime gyvenu ir nelaikau nei karvės, nei kiaulių. Šuns, ir to nėra. 

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5

Gimtasis skulptoriaus Kazimiero Kisielio Išlaužų kaimas

Mokslininkai teigia, kad ,,biografijose asmens gyvenimas dažnai traktuojamas kaip kelionė ir ieškojimas, kaip ėjimas iš nežinios į žinojimą, iš blogio į gėrį, iš žemiškos būties į dangišką, o vienas svarbiausių šiame kelyje momentų – konvercija, atsivertimas, praregėjimas” (Europos dailė. Vilnius, 1994, p. 65) Taigi, remiantis išsakyta mintimi, teigiu, kad  rašyti knygą apie menininką, jo gyvenimą ir kūrybą yra didelė atsakomybė ne tik prieš kūrėją, bet ir prieš visuomenę.

Skulptorius K.Kisielis

Ar būsimame dailės albume ,,Kazimieras Kisielis. Skulptūra” atsivers menininko džiaugsmai ir sopuliai, įžvalgus protas ir meilė gimtinei, pokario kartos vaiko patirtos istorinės tiesos? Kiek Kazimieras Kisielis išgyveno būties praregėjimų? Kaip veikė menininko kūrybą iš vaikystės patirta Išlaužų kaimo aplinka, žmonės?

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5, Page 6

Mažoji Jeruzalė

Lietuvos žydai užima išskirtinę vietą kitų tautinių mažumų kontekste. Daug kartų patyrę terorą, iškentę marą, 1941 metų holokaustą, 50 metų kultūrinį ir dvasinį genocidą, žydai, nors ir netekę 94 procentų savo tautiečių, vėl atgyja. Jie kalba apie save, apie juos kalba visas pasaulis.

J.V. Čiplytė. Mažosios Jeruzalės – Panevėžio žydų istorija.  Holokaustas. Mini Jerusalems –  history of Panevėžys Jews. Holocaust. Vilnius: Homo liber, 2009, p. 174

Šioje knygoje Lietuvos žydų istorijos kontekste plačiau rašoma apie Panevėžio krašto žydų gyvenimą, kultūrą, švietimą, verslą, 1941 metų tragedijos įvykius ir kt. remiantis gausia literatūra, archyvine medžiaga. Spausdinami Panevėžio žydų tragedijos liudininkės Janinos Tumelytės-Damaševičienės atsiminimai. Publikuojamos nuotraukos – iš Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genanady Kofman asmeninio archyvo, Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Panevėžys iki Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos miestelių išsiskyrė dvasine kultūra. Prie Panevėžio vyrų gimnazijos (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija) veikė garsioji ,,Meno kuopa“. Čia gimnazistus lavino žymūs to meto meno kūrėjai: skulptorius Juozas Zikaras, muzikas Mykolas Karka, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kalbininkas Juozas Balčikonis ir daugelis kitų pedagogų.

Panevėžyje veikė visame pasaulyje garsi žydų dvasinė mokykla Ješiva, kurioje mokėsi iš Lietuvos ir iš Europos miestų atvykę jaunuoliai. Didelį kultūrinį pėdsaką paliko mieste gyvenęs ir dirbęs Panevėžio vyskupijos kurijos vyskupas J.E. Kazimieras Paltarokas bei žydų bendruomenės rabinas Josifas Kahanemanas.

Tad neatsitiktinai Panevėžys, kaip aukštos dvasinės kultūros miestas, buvo vadinamas Mažąja Jeruzale.

Apybraiža parengta 2019 m.

Knyga ,,Prasmingas medikų gyvenimas“

Respublikinės Panevėžio ligoninės konferencijų salėje 2011 metų birželio 22 dieną vyko konferencija ,,Panevėžio medikai“, skirta  prieš 70 metų  (1941 06 26) žiauriai nukankintų keturių medikų atminimui. Per šį laikotarpį, dėl suprantamų  priežasčių, nebuvo surengtos nė vienos konferencijos, išleistų knygų, skirtų  chirurgų Juozo Žemgulio (51 metų), Stanislovo Mačiulio (48 metų), Antano Gudonio (30 metų) ir  medicinos seselės Zinaidos Emilijos Kanis-Kanevičienės (51 metų) gyvenimo ir visuomeninės veiklos atminimui.

J.V. Čiplytė. Prasmingas medikų gyvenimas. Vilnius: Homo liber, 2011, p. 166

Išleistos knygos ,,Prasmingas medikų gyvenimas“  tikslas – remiantis archyvine medžiaga atskleisti visuomenei  Juozo Žemgulio ir  Stanislovo Mačiulio nuveiktus darbus medicinos srityje, atsidavimą savo profesijai, tikint, kad kartu su jais dirbęs jaunas chirurgas Antanas Gudonis  taip pat būtų buvęs puikus šios srities specialistas. Knygoje pateikiama daug nuotraukų,  archyvinių dokumentų, straipsnių kopijų, atskleidžiančių medikų darbą, jų visuomeninę ir mokslinę veiklą. Knygoje dr. doc. Jūratės Norvaišienės studija apie gyd. J.Žemgulį ir gyd. Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės  atsiminimai apie gyd. S.Mačiulį.

1941 metų birželio 26 d. darbo metu Panevėžio apskrities ligoninėje visi knygoje aprašomi medikai buvo suimti ir žiauriai nukankinti Raudonosios armijos būstinėje, Vasario 16-osios g. 23 (dabar Panevėžio kraštotyros muziejus).

Pages: Page 1, Page 2

Diplomatas, žurnalistas dr.doc. Vladas (Ladas) Natkevičius

Nepriklausomos Lietuvos Seimo nario, diplomato, teisės mokslų daktaro, ktp., žurnalisto Vlado Natkevičiaus (1893 01 19 – 1945 05 25) gyvenimas ir darbas buvo įvairiapusis ir prasmingas.

Vladas Natkevičius

Pradėjęs nuo eilinio kario, Lietuvos savanorio, jis tapo savanorių raitelių šimtinės ,,Geležnis Vilkas“ įkūrėju, pelnė karinį kapitono laipsnį, buvo pirmasis karo atašė Latvijoje ir Estijoje, tapo Steigiamojo Seimo nariu, buvo I Seimo, II Seimo narys ir sulaukė dar vieno aukščiausio įvertinimo – baigęs Paryžiaus universitetą, apgynė disertaciją ir įgijo  teisės mokslų daktaro laipsnį.

Dr. V. Natkevičiaus nuopelnai įvertinti  garbingais apdovanojimais: Šv. Georgijaus 4 laipsnio kareivišku kryžiumi Rusijos kariuomenėje, Lietuvos nepriklausomybės 10-ečio  proga 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-iojo laipsnio ordinu (1934 m.), Estijos Baltosios žvaigždės 3-iojo laipsnio ordinu ( 1938 m.).

Sunkiausiais Lietuvos nepriklausomybės metais (1939 – 1940) jis ėjo atsakingas pareigas – buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS (Maskvoje).1940 m. rudenį grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą, buvo Politinės komisijos narys. Dirbo Kauno draudimo  valdyboje juriskonsultu, advokatu, dėstė Vilniaus universiteto  Teisės fakultete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Austrijoje. Ten  po patirtos kontuzijos mirė 1945 m. gegužės 25 dieną. Palaidotas Tirolio žemėje, Schrunso miestelyje.

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5, Page 6, Page 7, Page 8, Page 9, Page 10

Diplomatas juristas Jonas Aukštuolis

Jono Aukštuolio (1885 – 1949) diplomatinė karjera glaudžiai susijusi su Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto veikla ir nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metais.

1919 metais pradėjęs dirbti Užsienio reikalų ministerijos (URM) diplomatinėje tarnyboje, ją tęsė iki 1940 metų, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Rusijos. Jaunai Lietuvos valstybei, skaičiuojančiai pirmuosius gyvenimo metus, reikėjo gabių vyrų ir moterų šalies vidaus ir užsienio politikos baruose.

Vienas iš pretendentų buvo trisdešimt ketverių metų juristas Jonas Aukštuolis, mokantis lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, švedų kalbas. Įvertinus jo įgytas žinias ir patirtį, 1919 m. UR ministro prof. Augustino Voldemaro įsakymu Jonas Aukštuolis buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Švedijos Karališkosios valdžios, kiek vėliau – atstovu Norvegijai.

Pages: Page 1, Page 2

Tapytojas iš Žemaitijos Pranciškus Gerlikas

Pripažinkite – sportas drobėse yra nedažnas ir išskirtinis dalykas. Šis reportažas skiriamas Pranciškaus Gerliko tapybos darbų ciklui, kuriame talentingai atskleidžiamas judesio gracingumas, energija ir veržlumas.

Pranciškus Gerlikas

1963 – 1968 metais Pranciškus studijavo tapybą  Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1972 metų. 

Tapytojas jautriai ir su didele menine kultūra sukūrė portretines sportininkų kompozicijas, suteikdamas joms gyvybės, dinamiškumo. Kiekvienam portretui autorius parenka atitinkamą foną bei atributiką, – tai paryškina žmogaus psichologinę būseną, pabrėžia jo individualias savybes.

Pages: Page 1, Page 2

Daktaras Steponas Biežis ilgėjosi Lietuvos

Daktaro Stepono Biežio gyvenimas buvo ryškus ir spalvingas. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių visuomenės veikėjas, gydytojas, įvairių organizacijų narys ir rėmėjas, spaudos darbuotojas liko ištikimas Lietuvai.

Steponas ir Ona Biežiai. JAV.

S.Biežis gimė 1889 m. kovo 19 d. Bliūdžių kaime, Panevėžio rajone. Panevėžyje baigęs keturias klases, brolio Jono pakviestas išvyko į Čikagą. Išvyko ir į Lietuvą nebegrįžo.

Vėliau savo atsiminimuose rašė:  Amerikon atvažiavome mes, jauni vyrukai, ir radome išmokslintą kraštą, kur, turtų neturėdami, vietos kalbos nemokėdami, mokslų Lietuvoje neįšėję galėdavome gauti tik sunkius ir pavojingus darbus. Gudresnieji tuojau supratome, kad tokiu keliu toli nenueisime. Pajutome mokslo svarbą ir pradėjome dairytis, kur jo gauti. Vilparaisas mums tiko kaip rankai pirštinė“ (J.Skirius, 2001, p. 39 – 40).

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5

Chirurgas Zenonas Gailiušis

Chirurgas, Lietuvos vietinės rinktinės karys savanoris, dimisijos kapitonas… Čia tik dalelė pareigų, kurias gyvenimas užkrovė ant pečių 86 metų panevėžiečiui Zenonas Gailiušiui (1928 – 2013).

Zenonas Gailiušis

Įrašyti jo pavardę į ,,Respublikos“ nacionalinių vertybių“ sąrašą buvo pasiūlyta neatsitiktinai: prieš beveik 30 metų gydytojas Lietuvoje pirmą kartą pritaikė itin naujoviškus gydymo metodus, o už nuopelnus Lietuvai turi nesuskaičiuojamą gausybę ordinų ir apdovanojimų.

Prieš keletą metų Panevėžio pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje vyko susitikimas su Lietuvos vietinės rinktinės Panevėžio skyriaus kariais savanoriais. Kaip šiandien girdžiu gydytojo Z. Gailiušio pasakojimą apie Vietinės rinktinės veiklą. Buvusio Lietuvos Marijampolės karo mokyklos kariūno, tremtinio gyvi prisiminimai jaudino susirinkusiuosius. Devintą dešimtį einantis gydytojas prieš auditoriją stovėjo ramus, susikaupęs…

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5, Page 6