ASMENYBĖS – Page 6 – Joanos Vigos Čiplytės knygos, straipsniai, apybraižos apie išskirtines asmenybes

Utenos kunigas, publicistas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919)

2019 metais sukanka 100 –osios mirimo metinės, kai amžinybėn iškeliavo Utenos kunigas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919). Kun. P.Turausko visuomeninė veikla glaudžiai susieta su Lietuvos kultūros, švietimo, lietuviško rašto sklaida Utenoje. Ta proga verta prisiminti jo gyvenimą, pastoracinį darbą ir visuomeninę veiklą.

Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. 2-rojo dešimtmečio pabaigos kunigo Prano Turausko pastoracinė veikla glaudžiai susijusi su švietimu, kultūra. Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas, knygnešys, publicistas, bendravęs su savo amžininkais kun. Adomu Dambrausku- Jakštu, Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais to meto inteligentais.

Kun. P. Turausko publicistiniai straipsniai buvo spausdinami to meto leidiniuose: ,,Kryžius”, ,,Nedieldienio skaitymai” ,,Šaltinis”, ,,Tėvynės sargas”, ,,Vilniaus žinios”, ,,Vilniaus balsas”, ,,Lietuvis”, ,,Lietuvių laikraštis ,,Viltis”, ,,Rygos garsas”. Savo rašinius kun. Pranas pasirašė slapyvardžiais: K. P.T; K.T.; Kun. P.T.; P.Tr ; Kun. P. Tur., Prancė; Argus. Kun.

P.Turauskas pasižymėjo didele erudicija, užsienio kalbų mokėjimu, buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Laisvalaikiu gilino prancūzų, lenkų kalbas. Iš lenkų kalbos išvertė arkivyskupų Jozef Bilczewskij, Andrzej Sceptyckij kūrinių, pastarajo – ,,Sociališkąjį klausimą”, o 1911 m. išleido misterija ,,Betliejus stainelė”.

1917 m. buvo vienas iš 22 organizacinio komiteto nariu, kuris rūpinosi Lietuvos suvažiavimo (Vilniaus konferencijos, rugsėjo 18 n- 22 d.) sušaukimu, dalyvavo Tarybos posėdžiuose. Kun. P. Turauskas, kad ir kur būtų dirbęs – Raseiniuose, Veiviržėnuose, Elerne (Baltarusija) ir Alūkštoje (Ilūkstė, Latvija), Utenoje, Kaune, Mažeikiuose, ir sugrįžęs vėl į Uteną, paskutinę gyvenimo stotelę, visada pirma globojo silpnesnįjį, vargstantį žmogų, jaunimą skatino lavintis, mokytis, parūpino ne tik maldaknygių, bet ir pasaulinio turinio knygų.

Pages: 123456

Lietuvos diplomatas Eduardas Turauskas

Dokumentinė monografija apie Eduardą Turauską, iškilų politikos, visuomenės veikėją, žinomą diplomatą, nuolatinį Lietuvos delegatą prie Tautų Sąjungos, lemtingu Lietuvai laikotarpiu ėjusį URM politikos departamento direktoriaus pareigas, dalyvavusį ,,sprendžiant visus pagrindinius užsienio politikos klausimus: 1939 m. sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo, Vilniaus krašto sugrąžinimo ir kt.“ E.Turauskas sukaupė įspūdingą dokumentų, publikacijų archyvą, išsaugojo ,,vertingus istorinius liudijimus iš labiausiai komplikuoto Lietuvos istorijos periodo“.

2016 m. minimos E.Turausko 120-osios gimimo ir 50-osios mirties metinės.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis.

Joana Viga Čilplytė. Eduardas Turauskas /1896 – 1966/. Aeitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. Vilnius, Versus aureus, 2016, p. 624

Pages: 12

Tadas Kosciuška – JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvės kovų dalyvis

2017 metų spalio 15 d. JAV, Lenkija ir Lietuva minės generolo, laisvės kovotojo Tado Kosciuškos 200-ąsias mirties metines. 2017-uosius Lenkija paskelbė Tado Kosciuškos metais. Laisvės sūnus bus pagerbtas ir Lietuvoje.

Renginiai vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Tam buvo tvirtas pagrindas – 2016 metais leidykla ,,Algimantas“ išleido Lietuvos diplomatės, ambasadorės Šveicarijoje istorikės Valentinos Zeitler knygą ,,Laisvės sūnus Tadas Kosciuška. Kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę“. Panevėžio kraštiečių klubas ,,Tėviškė“ (pirmininkė gyd. H. Čiplienė) inicijavo projektą pagerbti Tado Kosciuškos atminimą.

Klubo ,,Tėviškė“ valdyba kvietė Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos prisidėti prie projekto – Vilniuje, T. Kosciuškos vardu pavadintoje gatvėje, Neries krantinėje, atidengti paminklinę lentą. Ta proga verta prisiminti svarbiausius T. Kosciuškos gyvenimo datas.

Gimė Tadas Lietuvos Brastos (buvusi LDK sudėtyje, dabartinėje Baltarusijoje) Kosavos miestelyje 1746 metų vasario 4 d. bajorų Teklės Rotomskos ir Liudviko Kosciuškos šeimoje. Mokėsi Varšuvos kadetų korpuse, gavęs iš karaliaus S.A. Poniatovskio stipendiją – Versalio karo akademijoje Paryžiuje, Bresto karo laivyno akademijoje. Įgijo karo inžinieriaus specialybę. 1774 metais grįžo į Lietuvą, o netrukus – Paryžių.

Pages: 123

Jonas Leonas Petkevičius – Lietuvos liaudies daktaras

Atgimusi Lietuva atsimena savo krašto šviesuolius. Vienas iš jų – žymios visuomenės veikėjos, rašytojos, pedagogės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas, gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Jo pasiaukojantis darbas, atidumas ligoniams, kolegoms gydytojams, pomėgis literatūrai negalėjo nepadaryti įtakos pirmagimei dukrai Gabrielei ir kitiems penkiems vaikams, visuomenei.

Jonas Leonas Petkevičius gimė 1828 metais Žemaitijoje. Kai mažajam Leonui buvo septyneri, tėvas nusipirko iš dvarininkų Bialozorų Puziniškio dvarą, turintį 102 ha Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje, kuriame ir apsigyveno su šeima. Būsimasis daktaras mokėsi Panevėžio apskrities mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Baigęs mokslus, kurį laiką dirbo tėvo ūkyje kartu su baudžiaunininkais. Užsidirbęs 14 rublių už sunkų penkerių metų darbą, nieko nesakęs tėvams, pabėgo iš tėviškės. Nuvykęs į Kijevą, įstojo į Universiteto medicinos fakultetą. Studijuodamas mediciną Leonas Petkevičius nepamiršo Lietuvos, gimtosios lietuvių kalbos. Su bendraminčių grupe dainuodavo lietuvių liaudies dainas, žadėjo grįžti į Lietuvą ir tarnauti savo krašto žmonėms.

Pages: 1234

Gydytojas Andrius Domaševičius (1865 – 1935)

Daktaras Andrius Domaševičius gimė 1865 metais Panevėžyje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Medicinos mokslus studijavo Kijeve ir Peterburge. Nuo 1894 iki 1920 metų gyveno Vilniuje. Šiuo gyvenimo tarpsniu A. Domaševičiui teko patirti sunkią dalią – už aktyvią socialdemokratinę veiklą (buvo vienas pirmųjų Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, programos rengėjų) buvo kalinamas Vilniaus, Krokuvos kalėjimuose, ištremtas į Sibirą. Gyvendamas Sibire sukūrė šeimą. Pasibaigus tremties laikui, A. Domaševičius negavo leidimo gyventi Vilniuje, tad su šeima atvyko į savo gimtąjį miestą – Panevėžį.

Mirus žmonai, gyd. A. Domaševičius vienas augino ir į mokslus leido dvi dukras ir tris sūnus.

A. Domaševičius, gyvendamas Panevėžyje, vertėsi privačia gydytojo praktika. Gyd. Domaševičius buvo Panevėžio miesto Tarybos (1921 – 1924) narys, pirmasis profsąjungų įkūrėjas, darbo žmonių užtarėjas ir švietėjas. Rašė ir spausdino straipsnius, leidinius medicinos klausimais, skaitė paskaitas. 1926 m. A. Domaševičius užpuolikų buvo sunkiai sužalotas. Tai turėjo sunkių padarinių sveikatai ir 1935 metų kovo mėnesį staiga mirė. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse, Ramygalos gatvėje.

Sovietmečiu gyd. A. Domaševičiaus nuopelnai Lietuvai ir Panevėžiui buvo įvertinti – jo vardu buvo pavadinta Medicinos mokykla, gatvė, kurioje gyveno, įkurtas memorialinis muziejus (dabar A. Smetonos gatvė). Tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šių atmintinų ženklų Panevėžio mieste neliko. Nėra ir rašitinio šaltinio apie A. Domaševičiaus gyvenimą ir veiklą, žmogaus visą gyvenimą tarnavusio liaudžiai, palikusio pėdsaką Lietuvos ir Panevėžio miesto istorijos puslapiuose.

J.V.Čiplytė. Daktaras Andrius Domaševičius.Vilnius, Homo liber, 2006, p. 47

Ši knyga – atminimas iškiliai asmenybei, visas jėgas ir žinias atidavusiam Lietuvos darbo žmonėms, pirmiausia panevėžiečiams. Knygoje rašoma apie daktaro Andriaus Domaševičiaus gyvenimą, mokslinę ir visuomeninę veiklą. Panaudota Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniuose esanti dokumentinė medžiaga ir kita literatūra. Spaudinamas jo rankraštinis palikimas – paskaita ,,Materializmas – proletariato filosofija“ Iliustruota nuotraukomis.

Parengta 2006 m.

Vladislovas Žilys – kultūrinės veiklos organizatorius

Su Panevėžio rajono kultūrinės veiklos veteranu Vladislovu Žiliu susipažinau netikėtai ir nelauktai. Tai buvo 2014 metų spalio šešta diena. Tos dienos popietėje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vyko IV-asis Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas, skirtas poetės Elenos Mezginaitės (1941 – 2005) atminimui.

Į teatrą atvyko ir Vladislovas iš Tiltagalių, nutolusių nuo Panevėžio dvidešimt kilometrų. Taip sutapo, kad mes abu ėjome į salę ir sėdome drauge į trečią eilę. Iki renginio pradžios dar buvo laiko susipažinti ir šnektelėti. V. Žilys pasakojo apie pažįstamą žurnalistę, poetę Eleną Mezginaitę, jos darbą ,,Tėvynės“ redakcijoje, poezijos skaitymo vakarus jo vadovaujamuose Tiltagalių kultūros namuose.

Dramos teatre V. Žilys įdėmiai sekė moksleivių pasirodymus, lapelyje rašėsi pastabas ir vos girdimai sakė, kokia buvo šauni poetė Elena, kokie jos gražūs posmai, koks muzikalus jaunimas. Pasibaigus renginiui sutarėme susitikti ir pakalbėti apie buvusią Tiltagalių kultūrinę veiklą, kultūros namų muzikinius kolektyvus, jų vadovus ir kt.

Pages: 123

Panevėžio kraštietis, astrofizikos patriarchas, astronomijos dr. Antanas Juška (1902 – 1985)

2002 m. sausio 27 d. sukako 100 metų, kai gimė žymus Panevėžio kraštietis, astrofizikos patriarchas, astronomijos dr. Antanas Juška.

Lankstinukas A.Juškos jubiliejaus minėjimui.
aut.J.V.Čiplytė

Antanas Juška gimė 1902 m. sausio 27 d. Geležių kaime, Vadoklių valsčiuje (Panevėžio r.), pasiturinčių sodiečių šeimoje. Simboliška, kad kūdikį krikštijo to meto iškilus Vadoklių parapijos klebonas Juozas Balvočius (J.Gerutis), kuris žinomas kaip vienas iš pirmųjų Lietuvoje lietuviškai parašęs ir išleidęs astronomijos knygą ,,Sodiečių dangus“ (1909). Simboliška ir tai, kad kunigo palaima buvo skirta Antanukui, būsimam jo minčių tęsėjui. Antanas Juška mokėsi Ramygalos progimnazijoje, o nuo 1911 m. Panevėžio realinėje gimnazijoje. Buvo uolus ateitininkas.

1918 m. paskatintas tėvų išvyko į Vilnių tęsti mokslo Vytauto Didžiojo gimnazijoje (Vilniaus I berniukų gimnazija). 1919 m. gimnaziją baigė labai gerais pažymiais. Buvo puikus Ateitininkų organizacijos pirmininkas (A. Juška – vienas pirmųjų lietuviškos gimnazijos I laidos abiturientas). 1919 m. Antanas grįžo į tėviškę.

Pakviestas Ramygalos progimnazijos direktoriaus B. Liesio, pradėjo mokytojauti. Darbas mokykloje patiko, nes, pasak Juškos, jis jau turėjęs praktikos kaip repetitorius. Ramygaloje mokytojavo vienerius metus. Per šį laikotarpį Antanas Juška rengė ir leido laikraštėlį ,,Ramygalos žodis“, rengėsi studijoms Vokietijoje. 1920 m. be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į Berlyno universiteto matematikos fakultetą. Studijavo matematiką, fiziką, chemiją, 1922 – 1925 m. Getigeno universitete – astronomiją. Jam suteikta fizikos, astronomijos, matematikos mokytojo kvalifikacija. Toliau tęsė studijas, klausė A. Einšteino paskaitų. 1929 m. už parengtą disertaciją (vokiečių k.) ,,Šviesumo pasiskirstymas Saulės paviršiuje“, Antanui Juškai buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1924 m. Antanas sukūrė šeimą. Vedė ramygalietę mokytoją Oną Drąsutytę. Dr. A. Juška didesnę gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Ėjo atsakingas pareigas valstybės institucijose. Nuo 1934 m. buvo Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktorius. Nuo 1939 m. – Valstybės teatro direktorius. Po pusmečio paskirtas Vilniaus srities ir miesto Švietimo ministerijos įgaliotiniu.

Pages: 12345678

Utenos burmistras, režisierius Juozas Bartašius

Juozas Bartašius – savivaldybininkas, Utenos šaulių teatro režisierius, vaidintojas, tremtinys. Gimė 1890 metų sausio 2 d. Vyžuonų valsčiaus Luknių kaime.

G. ir J. Bartašių vestuvių atminimui. Utena, 1935 09 15

Gyveno su tėvais, broliu Kaziu ir sese Zose. Tėvai turėjo 20 hektarų žemės. Juozas mokėsi Vyžuonų pradinėje. 1908 m. mirus tėvui Adomui, Juozas išvyko į Peterburgą. Baigė rusų mokyklos 4 klasių skyrių. Peterburge aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1911 m. išspausdino straipsnį teatro tema laikraštyje ,,Viltis“. Rašė apie Peterburge rengiamą 1911 metų vasario 17 d. statyti lietuvišką spektaklį (Bartašius. J. Peterburgas. ,,Viltis“, 1911, Nr. 7, p. 3 – 4).

1913 m. pakviestas režisieriaus Konstantino Glinskio įstojo į Peterburgo lietuvių bendruomenės Dramos ir muzikos kuopą. Kuopos veikloje dalyvavo gausus būrys lietuvių – merginų ir vyrų, kurie buvo įvairių profesijų: med. sesuo, siuvėja, mechanikas, 7 klasės moksleivis, banko tarnautojas, mokytojas, muitinės valdininkas, skalbėja, Dūmos atstovo žmona ir t. t. Aktorių sąraše J. Bartašius įvardijamas kaip ,,kontorčikas“ (kontoros tarnautojas).

1913 – 1916 metais Juozas teatre sukūrė 12 vaidmenų: spektaklyje ,,Gedimino sapnas“ vaidino Aužuolį, ,,Pilėnų kunigaikštis“ – Silvestrą ir Henenbergą, ,,Vyro ieškojimas“ – Burkulį, ,,Prieš vėją nepapūsi“ – Daunorą, ,,Gyvieji Nabašnikai“ – Suflerį, ,,Mindaugas“ – Trainaitį, ,,Živilė“ – Dimitrą, ,,Nebepirmas“ – Borisą, ,,Sugrįžo“ – Švedą, ,,Kęstutį“ – Butrimą ir kt. Buvo aktyvus teatro kuopos narys. 1913 metų gruodžio 15 d. išrinktas komisijos nariu svarstant teatro repertuarą (Lietuvos teatro raidos bruožai. Vilnius, 1972, p. 169, 170. 176; Sruoga, Balys. Lietuvių teatras Peterburge. Kaunas, 1930, p. 94, 120).

Pages: 123

Doc. dr. Paulius Breivis – onkologinės chemoterapijos pradininkas Lietuvoje

Nors jau praėjo dešimt metų, kai su šiuo pasauliu atsisveikino ir anapus iškeliavo panevėžietis onkologas Paulius Breivis, jo padaryti darbai ir atradimai klinikinės onkologinės chemoterapijos srityje liks amžini.

Būsimasis medikas P.Breivis gimė 1927 m. birželio 28 d. Panevėžyje, Senamiestyje, ūkininkų šeimoje. Tikintys tėvai savo vaikus auklėjo geru pavyzdžiu – visi uoliai lankė Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, vaikus skatino dalyvauti kunigo A. Gobio įsteigtame ,,Angelaičių“ būrelyje. Paulius buvo didelis aktyvistas – giedojo bažnyčios chore ir patarnavo per mišias.

Gydytojo sesuo Palmira Skripkauskienė mena, kad brolis ne tik užsiimdavo aktyvia visuomenine veikla, bet ir dažnai skambindavo pianinu, dainuodavo. Jai buvo smagu stebėti, kaip jis greitai surasdavo kažkur girdėtą dainos melodiją, nutaisydavo gražų balsą, pakeisdavo veido išraišką ir kurdavo tik jam pačiam žinomo atlikėjo įvaizdį.

Pradėjęs mokytis Panevėžio vyrų gimnazijoje (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija), Paulius visai neatrodė ,,realistas“, veikiau buvo linkęs į humanitarinius mokslus, pasižymėjo kaip gabus literatas, kūrė poeziją, buvo išrinktas būrelio pirmininku. Tačiau vaikinas pasirinko mediciną.

Pages: 123

Juozas Papečkys – Krašto apsaugos ministras, Lietuvos karo teisės patriarchas

Švenčiant Atkurtos Lietuvos šimtmetį, mums istorikams, yra pareiga visuomenei priminti iškilius asmenis, kurie nusipelnė didelės pagarbos ir atminimo. Vienas iš jų – pulkininkas leitenantas, Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (1890 – 1942).

Kviečiu kauniečius ir miesto svečius, apsilankyti Žaliakalnyje, Vaižganto g. prie gyvenamojo namo Nr. 23, ir nors trumpam stabtelėti ir žvilgterėti į granito lentą. Prie gyvenamo namo, kur gyveno Papečkio šeima, 2013 m. lapkričio 30 d. iškilmingai buvo atidengta memorialinė lenta teisininko, Sverdlovsko kalėjimo kankinio Juozo Papečkio atminimui. Iškalti žodžiai: ,,Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. lt. Juozas Papečkys (1890 – 1942), Sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime“. Sustokime ir tylos minute pagerbkime atminimą.

Trys draugai. Iš kairės J. Papečkys, J. Brundza ir P. Klimas. Maskva, 1913

Prie skirtos didelės pagarbos pulkininko ltn. J. Papečkio gyvenimo ir veiklos įvertinimo, reikia nepamiršti įsimintino renginio, įvykusio 2012 m. lapkričio 22 d., minint 70-ąsias tragiškas metines, kada Sverdlovsko Gario lageryje 1942-1943 metais buvo sušaudyti Lietuvos Respublikos ministrai: Pranas Dovydaitis, Petras Aravičius, Antanas Enziulaitis, Zigmas Pranas Starkus, Juozas Papečkys, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Kazimieras Jokantas, Jonas Sutkus. Visi minėti asmenys palaidoti Jekaterinburgo (buvęs Sverdlovskas) esančiame miške, buvusioje NKVD teritorijoje. Teisininkui Juozui Papečkiui buvo 52 -veji metai.

Pages: 123