Po Amerikos paskelbtos nepriklausomybės 1776 metais Tadas Kosciuška paragintas JAV politiko, rašytojo Benjamino Franklino (1706 – 1790) Paryžiuje įstojo į JAV kariuomenę. Kovojo prieš anglus. 1776 – 1784 metais kaip puikus mūšio taktikos vadas sėkmingai pasiekė pergalę prie Rod Ailando, Jorktauno ir Niujorko. Amerikiečių armija sumušė anglus prie Saratogos (1777). JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas (1732 – 1799) karo vadui T. Kosciuškai suteikė JAV pilietybę. Jis tapo vyriausiojo vado adjutantu ir artimiausiu patarėju.
1784 metais grįžo į tėvynę. Gyveno paveldėtame Sechnovičių dvare Naugarduko vaivadijoje. Po penkerių metų – 1789 m. – pradėjo karinę tarnybą Abiejų tautų Respublikos kariuomenėje. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis. 1792 metais kovėsi mūšiuose su Targovicos konfederacija ir Rusijos kariuomene. Vadovavo Lenkijos ir Lietuvos sukilimui. Buvo apdovanotas Baltijos Erelio ordinu. Vadovavo Krokuvos sukilėliams. Mūšyje ties Macejovicėmis buvo sužeistas, suimtas rusų ir uždarytas Petropavlovsko tvirtovėje Rusijoje. Kalėjo dvejus metus.
Mirus carienei Jekaterinai II, 1796 metais buvo paleistas į laisvę ir išvyko į Ameriką. Po dviejų metų grįžo į Europą, visą turėtą turtą palikęs vargšams. Iš pradžių gyveno Prancūzijoje, o paskutiniuosius kelerius metus Šveicarijoje, Zoloturno mieste. Vienišą ir pavargusį generolą globojo Zeltnerių šeima.
Atsilygindamas už globą Tadas Kosciuška mokė šeimininkų dukrą Emiliją prancūzų, vokiečių kalbų, geografijos ir istorijos. Laisvalaikiu skambino fortepijonu, rašė laiškus mylimajai. Mėgo vaikščioti Aro upės krantine. Bendravo su vietos gyventojais. 1817 metų spalio 15 d. mirė. Tadui Kosciuškai buvo 71 metai. Paliko Testamentą. Turėtą turtą Lenkijoje užrašė mylimai sesei. Šveicarijos banke turėtas lėšas skyrė Zeltnerių šeimai, vargšų draugijai. Du tūkstančius frankų skyrė savo laidotuvėms su sąlyga, kad karstą neš šeši vargingi vyrai miestiečiai. Prašė, kad būtų palaidotas Lenkijoje. Palaikai ilsisi Krokuvos Vavelio katedroje.