Ar sulaukė E. Turauskas atsiminimų apie kun. Praną? Atsakymo nepavyko rasti. Taip pat nepavyko aptikti jokių užuominų apie galimai išleistą leidinėlį ir turimų žinių apie kun. Praną Turauską. Kodėl nutrūko atminties siūlas?
Tenka didžiuotis, kad iki šių dienų kun. Prano Turausko atminimą saugo Utenos krašto muziejus bei kraštotyrininkas, muziejininkas Antanas Gasperaitis. Jis žurnale ,,Sietuva“ straipsnyje ,, Į šviesią saulę“ rašo apie kun. P. Turausko švietėjišką veiklą Utenoje. Pažymi, kad 1906 m. kunigas Pranas atvykęs dirbti į Uteną, jau 1907-aisiais įsteigė knygynėlį-skaityklą prie bažnyčios špitolės (prieglaudos). Utenos teatro mėgėjai vaidino kun. P. Turausko pjesę ,,Bietliejaus stainelė“. Kunigas P. Turausko buvo keliamas iš vienos parapijos į kitą. 1908 m. išvyko dirbti į Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčią, o iš Kauno 1913 m. – į Mažeikius. 1913 m. rudenį grįžo vėl į Uteną klebonu dirbti. 1916 m., signataro Prano Dovydaičio ir ,,Saulės“ draugijos įgaliotas dėjo pastangas Utenoje įsteigti gimnaziją. Gavęs leidimus, jau 1917 m. gruodžio mėn. paskelbė stojamuosius egzaminus. Norinčių mokytis pareiškė 100 būsimų moksleivių. 1918 m. vasario 13 d. ,,Saulės“ draugijos visuotiniame susirinkime, kun. Pranas Turauskas buvo išrinktas valdybos pirmininku. A. Gasperaitis rašo, kad klebonui P. Turauskui 1919 m. pavasaris buvo tragiškas. Traukdamasi į Rusiją V. Kapsuko kariauna rinko žymesnius Lietuvos veikėjus įkaitais. Tokiu įkaitu jie buvo numatę ir Utenos kleboną, kuris tą dieną laikė bažnyčioje mišias. Išsprukęs iš bažnyčios, valstiečiu apsirengęs, apsemtomis pievomis patraukė pas savo parapijos pažįstamus. Peršlapęs pirmiausia pasiekė būsimo kunigo Antano Liuimos tėvo Mikolojaus sodybą Ažudvarėse. Vėliau kun. Antanas Liuima (1910 – 2000), Lietuvos katalikų teologas, jėzuitas, teologijos daktaras, atsiminimuose apie kunigą Praną Turauską rašė: ,, Gyvai man stovi akyse, kai klebonas Turauskis, bėgdamas nuo bolševikų, užsuko pas mus atsikvėpti. Beruošiant užkandį, jis atgulė ant suolo. Man, vaikui, tai buvo labai nuostabu. Norėjo paruošti jam lovą, bet nesutiko. Truputį užkandęs, išsiskubino į Griūtis ir Juodiškęs, nes mūsų sodybą buvo visiškai prie kelio ir buvo pavojinga pasilikti ilgiau“ (Antano Liuimos laiškas A. Gasperaičiui. Roma, 1999 02 05).
Kun. P.Turauskas, trumpai pabuvęs Griūtyse pas bažnytinio komiteto narį daraktorių Kazimeirą Arminą, iš kaimo persikėlė į Juodiškių vienkiemį pas Adomą Gasperavičių ir čia slėpėsi kelias savaites, kol, lankydamas ligonį Kovynėje, užsikrėtė šiltine. Sergantis kunigas, jau bolševikams traukiantis, buvo nuvežtas į Utenos ligoninę ir ten 1919 m. gegužės 24 d. užgeso. Užsikrėtęs greitai mirė ir ligoninės įkūrėjęs gydytojas Antanas Vadopalas. Po kunigo P. Turausko mirties prelatas J. Tumas -Vaižgantas 1925 metais Kaune išleido savo bičiulio atminimui knygelę ,, Jaunam veikėjui“. ( Vaižganto knygelės nepavyko rasti). Klebonas palaidotas 1919 m. Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios senosiose kapinėse. Kun. P. Turausko visuomeninė veikla glaudžiai susieta su Lietuvos kultūros, švietimo, lietuviško rašto sklaida Utenoje. Jo atminimas lieka gyvas.
Apybraiža parengta 2019 metais.