1953 m. praradęs sveikatą grįžo į Lietuvą. 1954 m. liepos 23 d. J. Bartašius išsiuntė laišką į Maskvą, Aukščiausiajai Prokuratūrai, dėl reabilitacijos, jam įvykdytos neteisėtos tremties ir laisvės atėmimo.
Atsakymas buvo gautas 1956 m. lapkričio 3 dieną. Rašte pažymėta, kad peržiūrėjus tremties aktą 1943 metų sausio 3 d. nutarimas skirti 10 metų laisvės atėmimą buvo teisingas ( LYA, F. V – 45, ap. 1, b. 37276, l. 1 – 4, 7, 9). 1941 metų birželio 17 dieną Genovefa Kazickaitė – Bartašienė (gimusi 1910 m., buvusi Utenos vaistininko pavaduotoja, padėjėja) buvo suimta namuose. 1941 metų liepos 7 d. ji atsidūrė Altajaus krašte, Barnaule, vėliau perkelta į Babrovkos kaimą. Sibire gyveno ir dirbo iki 1958 metų ( LYA, F. V – 45, ap. 1, b. 37276, l. 1 – 4, 7, 9). G. Bartašienės tolesnis gyvenimas nežinomas.
J.Bartašius iki mirties gyveno Utenoje. Dirbo darbininku. 1965 m. amžiams atgulė senosiose Utenos miesto kapinėse. J.Bartašiaus atminimas tebėra gyvas. Utenos savivaldybės rūpesčiu gražiai sutvarkyta kapavietė. Jo nuopelnai miestui įrašyti į Utenos krašto enciklopediją.
Apybraiža parengta 2015 m.