Keturis dešimtmečius apie kunigą, literatą, dramaturgą Kazimierą Čiplį (Vijūną) buvo kalbama tylomis ir prisimenamas jis buvo tik artimųjų. Niekas nedainavo Jo mėgstamų dainų, nevaidino scenos veikalėlių sodžiui…
Kunigas dramaturgas Kazimieras Čiplys – Vijūnas
Šią tylos uždangą pirmasis atplėšė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas, lietuvių literatūros istorikas, habil. dr. Vytautas Vanagas (,,Lietuvių rašytojų sąvadas“, Vilnius, 1987), rašytojas Mykolas Karčiauskas bei kunigo sesuo Marija Kulienė (,,Literatūra ir menas“ 1988 07 21 ir 1989 06 10).
Vieną dieną Mykolas ir Uršulė Čipliai sau pasakė – jų pirmagimis sūnus bus menininkas. Menininkas? O ką jis turės daryti, kad menininku taptų? Tokį nutarimą tėvai priėmė jau gyvendami Panevėžyje.
Petras Čiplys
Mes, vaikai, žinojome – Petras menininkas. Brolis kasdien darėsi panašus į menininką. Besimokydamas pradžios mokykloje pradėjo piešti. Piešė pagalvėles gėlių žiedais (tuo metu buvo madinga). Vėliau susidomėjo karpiniais. Pradėjo rinkti dailės darbų reprodukcijas, pašto, degtukų dėžučių ženklus. Skaitė daug grožinės literatūros, kurią parinkdavo viena labai miela bibliotekininkė. Greit įsigijo fotoaparatą ,,Smena“ ir ėmė fotografuoti. Fotografavo viską, ką matė akis ir liepė širdis (tai daro ir dabar, nuotraukas deda į Facebook).
Gyvenime taip karts nuo karto atsitinka – netikėtai sutinki žmogų ir jis tau įkrenta į širdį, apie jį mąstai, stebi, domiesi jo gyvenimu, kūryba. Viena iš mano būrio sutiktų žmonių – Ramygalietė Danutė Ulienė.
Danutė Ulienė, 2018
Su ja susipažinau šio miesto jaukioje, nedidelėje bibliotekoje vykusiame renginyje kuriame dalyvavo būrys knygų mylėtojų. Tarp jų buvo ir Danutė su vyru Romu. Šnektelėjome. Sužinojau, kad laisvalaikiu tapo, iš vytelių pina nuostabius nėrinius, dalyvauja Panevėžio regiono tautodailės parodose, rengia personalines ekspozicijas ir kad esanti apdovanota pačiu brangiausiu Panevėžio rajono bendruomenės sąjungos įsteigtu prizu „ Mūsų kaimo šviesuolis, 2014“. Tapo įdomu, todėl paprašiau leidimo susitikti jų namuose. Sutarėme, kad susitiksime kai gėlės žydės…
Dailininko Klausučio Beržanskio studija ( Beržų gatvės ) penkiaaukščio mūrinio namo rūsyje. Jo žmona Aldona praveria grotomis užkaltus langus ir aiškina, kad tai buvusi ritualinių paslaugų patalpa. Lentynose daug paveikslų. Viduryje stovi molbertas. Klausutis Beržanskis palipa ant kėdės – pataiso dieninę šviesos lempą. Pyksta – tamsu, nėra natūralios dienos šviesos.
Klausutis Beržanskis
Sėdamės ant suolų. Pasinaudojusi trumpa tylos minute, apžiūrinėju pastelės darbus. Tai kameriniai, buitiniai paveikslai. Menininkas vėliau pasakos, kad tai vis pardavimui, nes gyventi reikia. Esąs laisvas dailininkas. Tačiau gyvenimo buitis daug ką atima. Niekur žmogus nesidėsi – reikia šeimai daug ko, reikia. Klausausi ir laukiu progos tapytoją paklausti, kaip sekėsi tarptautiniame plenere, vykusiame šių metų gegužės mėnesį Baltarusijoje, Gardino mieste. Sąjungos pirmininkas Genadijus Buralkinas ir miesto valdžia organizavo plenerą ,,Gardinas 89“ ir nepamiršo pakviesti nors vieną panevėžietį.
Knygoje “Gyvenimas yra akimirksnio vienagė” aprašomas teisininko dr. P.Mačiulio (1895-1978) gyvenimas. Jis teisės studijas baigė Romos universitete. 1923 m. suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. 1929 – 1935 m. pirmasis konsulas San Paule, Brazilija. Įsteigė lietuvių pradines mokyklas, rūpinosi mokyklų išlaikymu, tikėjimo reikalais, kultūrine veikla. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Gyveno JAV, Kalifornijos valstijoje.
Gyvenimas tėra akimirksnio viešnagė. Teisės daktaras, diplomatas Petras Mačiulis. 1895 – 1978. Vilnius, Homo liber, 2011, p. 95
Iškilaus ir talentingo architekto Vytauto Edmundo Čekanausko netekome 2010-ųjų liepos 08d.
Vytautas Čekanauskas
Akademikas, prof. Vytautas Čekanauskas, kaip menininkas, augęs ir brendęs sovietinės ideologijos laikotarpiu (1945 – 1990), sugebėjo savo kūrybiniu talentu tą laikmetį praaugti ir išlaikyti pasiektą profesinį lygį atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje ( 1990 – 2010).
Už sukurtus darbus autorius pelnė aukščiausius valstybinius apdovanojimus ir kūrybos įvertinimus. XX a. 8-o dešimtmečio V. Čekanausko kūryba, pasak arch. A. Mačiulio, užtikrino jam lyderio vietą tarp naujosios kartos architektų. Jo sukurtais projektais domisi Lietuvos ir užsienio architektūros specialistai. Tai projektai esantys Vilniuje: Kompozitorių namai, Lazdynų, Justiniškių gyvenamojo rajono pastatų kompleksas, Lietuvos valstybės rūmai, Šv. Jono Bosko bažnyčia, Parodų rūmai (ŠMC), Kunigų seminarija, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas ir kita.
Lietuvos sporto medicinos istorijoje žymų pėdsaką paliko dr. Antanas Jurgelionis (1894 – 1976). Jo nuopelnai Lietuvai įvertini aukščiausiais apdovanojimais. Nepriklausomoje Lietuvoje daktarui buvo įteiktas 1921 metais Vyties Kryžiaus 3 laipsnio ordinas, 1927 metais – Čekoslovakijos Baltojo Liūto 5 laipsnio ordinas, 1928-aisiais – Lietuvos Nepriklausomybės 10-čio jubiliejinis medalis, 1929 metais – LDK Gedimino 4 laipsnio ordinas.
dr.A.Jurgelionis
1905 metais tėvo Jono Jurgelionio, valsčiaus raštininko, šeima persikėlė gyventi į Peterburgą. Tad Antano jaunystė prabėgo šiame mieste. Su pagyrimu baigė Šv. Kotrynos berniukų gimnaziją. Dvidešimt dviejų metų jaunuolis tėvų paskatintas įstojo į Peterburgo karo medicinos akademiją. Aktyviai dalyvavo lietuvių studentų ,,Fraternitas Lithuania“ veikoje. Tačiau susiklosčius nepalankioms politinėms aplinkybėms, studijas teko nutraukti.
,,JI TURĖJO TOKĮ RETĄ TARP DAILININKŲ ABSOLIUTŲ SPALVINĮ REGĖJIMĄ“
Vladas Drėma
Tautodailininkė Petronėlė Gerlikienė (1905 – 1979) buvo beraštė, nemokėjo net pasirašyti, bet nesijautė esanti menkesnė už mokytus“ – taip rašo Petronėlės vaikaitė dailininkė Jurgita Gerlikaitė dailės albume ,,Petronėlė Gerlikienė“ (2005).
Petronėlė Gerlikienė
Tai neeilinė menininkė, savo
kūryba (siuvinėti adata ir vilnoniais siūlais kilimai, tapyba) išgarsinusi
Lietuvos vardą ir Šilalės rajoną pasaulyje. Petronėlę nuo jaunystės traukė
rankdarbiai, kaip neatsiejama
sodžiaus moters laisvalaikio
dalis. Tuomet apie galimybę kurti darbus parodai – buvo nereali užgaida.
Petronėlė, tik atvykusi gyventi pas sūnų į Vilnių, pradėjo intensyviai
siuvinėti kilimus, tapyti ir duoti sutikimą rodyti kūrinius tautodailės
parodose.
Prisipažinsiu, maniau, kad gerai pažįstu Panevėžio kino metraštininką Albertą Petrauską. Tačiau, šį rudenį pasiryžusi rašyti apie jo kūrybinę veiklą, gerokai nejaukiai pasijutau klausydama jo atsiminimus, peržiūrėdama pluoštą įspūdingų kino plakatų, diplomų, nuotraukų. Visa tai nauja, nežinoma buvo. Penkiasdešimt kūrybinių metų! Galvoju, ar įmanoma apybraižoje tai aprėpti? Bandysiu tapyti Alberto portretą fragmentiškai. Tapyti portretą žmogaus, kuris gražiausius gyvenimo metus ir iki šių dienų kuria menininkų portretus, rašo scenarijus, montuoja kino vaizdus ir pats visuomenei rodo.
Portretinės nuotraukos iš asmeninio A. Petrausko archyvo
Albertas Petrauskas – ketvirtos
kartos panevėžietis, augęs ir gyvenęs ,,palestinkos“ rajone ( dabar Suvalkų
gatvė). Gatvė, kuri istorijoje pažymėta kaip viena iš Panevėžio žydų geto
teritorijos dalių. Tačiau nerūpestinga vaikystė buvo rami. Išbėgs vaikas į
gatvę ir matys tolimoje žaliuojančias pievas. O pievoje svajos žiūrėdamas į
plaukiančius debesis, besikeičiančius
vaizdus, įsivaizduos žmonių veidus, akis… Jutau, kad šie vaikystės
prisiminimai Albertui brangūs.
Knygoje rašoma apie Garšvių knygnešių draugijos knygnešį ir knygininką Juozą Masiulį (1864 – 1940).
Knygoje
rašoma apie Garšvių draugijos knygnešį ir knygininką Juozą Masiulį (1864 –
1940) bei kitus knygnešius, skleidusius lietuvišką žodį spaudos draudimo
metais. Leidinyje pateikta daug archyvinės medžiagos apie 1905 – 1914 metais
įsteigtus lietuvių knygynus, Panevėžio J.Masiulio knygyno darbą bei leidybinę
veiklą. Skaitytojai ras informacijos ir apie lietuvių pabėgėlių gyvenimą
Smolenske (Rusija) 1915 – 1918 metais, taip pat apie Nepriklausomos Lietuvos –
1918 – 1940 metų – knygynus ir spaustuves, Juozo ir Juzės Masiulių prekybos
namų darbą, knygininkų visuomeninę veiklą, šeimos likimą ir kita.
Knyga gausiai
iliustruota nuotraukomis ir grafikos darbų reprodukcijomis.
Joana Viga Čiplytė (2005) Juozas Masiulis: knygnešys ir knygininkas. Vilnius, Žara, 2005, p. 125
