J. Č. – Ką dirbote palikęs Dailės mokyklą? Kaip klostėsi kūrybinis ir asmeninis gyvenimas?
K. B. – Tais stagnacijos metais miestui buvo reikalingi lozungų dailininkai. Į šią ,,kūrybą“ patekau ir aš. Gerus metus miestui ir rajonui kūriau trafaretines reklamas, lozungus. Buvau nusivylęs gyvenimu. Dirbti rimtą kūrybinį darbą neturėjau jokių sąlygų. Tapydavau mažame kambarėlyje, kur gyvenau su šeima. Mano laimei, tuo etu gyvenęs Panevėžyje gabus skulptorius A. Bosas paliko dviejų kambarių butą ir su šeima išvyko gyventi į Klaipėdą, kur šio miesto vadovai jau tuo metu sudarė geras sąlygas kūrybai ir gyvenimui. Taip jo butas atiteko man. Tai buvo 1974 metai. Dirbau Panevėžio miesto kultūros namų liaudies operetės teatre dailininku – pastatymo dalies vedėju. Buvau laimingas pirmą kartą gavęs studiją kūrybai. Tačiau vieną dieną atėjęs į studiją, radau ant durų užrašą ,,Vchod zapreščion“ (Įėjimas draudžiamas). Teko keltis į naujas paskirtas patalpas Beržų gatvės 49-ojo namo rūsyje, be tinkamo apšvietimo tapybai. Čia dirbu ir dabar.
J. Č. – Jūs buvote vienas iš tų dailininkų, kurie ir blogiausias sąlygas turėdami tapė, dalyvavo parodose. Kas skatino tai daryti?
K. B. – man tapyba – dvasinė kalba. Tai mąstymas, savitas pasaulio suvokimas. Dėl to su ja ir ir nesiskiriu. Meno kūrinio artimumas mįslingai sukrečia, sugriauna tai, kas mums įprasta. Džiugus šiurpas atsiskleidžia ne tik ,,Tai TU“. Jis mums dar sako – ,,Tu privalai gyventi kitaip“.
Giliai jaučiu, kad ši mintis dailininkui K. Beržanskiui nedavė ir neduoda ramybės, verčia diena iš dienos mąstyti, kalbėti dvasine kalba. Per dvidešimt kūrybos metų tapytojas dalyvavo visuose rengiamose Panevėžio dailininkų kūrybos parodose. Jo drobės buvo eksponuotos Vilniuje, Šiauliuose, Minske, gardine, Sankt-Peterburge, Smolenske ir kitur. 1984 – 1988 metais sėkmingai pasirodė respublikinėse parodose Vilniuje ir Kaune. Yra parengęs keletą personalinių ekspozicijų – 1984 m. miesto parodų rūmuose (23 paveikslai), 1987 m. Šiauliuose ( 16 darbų), 1988 m. – miesto Dailės mokykloje 926 darbai9. Iš respublikinės jaunųjų dailininkų darbų parodos 1973 m. Lietuvos Kultūros ministerija įsigijo A. Banaičio portretą (90 x 70 cm., al. drobė), 1986 m. Šiaulių ,,Aušros“ muziejus – paveikslą ,,Vaizdas nuo geležinkelio tilto“ (100 x 90 cm., al. drobė), 1988 m. Lietuvos dailės fondas – drobę ,,Ligoninės kieme“ (110 x 95 cm., al. drobė). Be dalyvavimo parodose, meni ninkas turi įstaigų, organizacijų užsakymų. Panevėžio vaikų muzikos mokyklai nutapė lietuvių kompozitorių, meno veikėjų: J. Gruodžio, M. Petrausko, J. Švedo, K. Kavecko, J. Tallat-Kelpšos, M. K. Čiurlionio, J. Naujalio portretus.