JVČ – Page 6 – ASMENYBĖS

Jonas Leonas Petkevičius – Lietuvos liaudies daktaras

Atgimusi Lietuva atsimena savo krašto šviesuolius. Vienas iš jų – žymios visuomenės veikėjos, rašytojos, pedagogės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas, gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Jo pasiaukojantis darbas, atidumas ligoniams, kolegoms gydytojams, pomėgis literatūrai negalėjo nepadaryti įtakos pirmagimei dukrai Gabrielei ir kitiems penkiems vaikams, visuomenei.

Jonas Leonas Petkevičius gimė 1828 metais Žemaitijoje. Kai mažajam Leonui buvo septyneri, tėvas nusipirko iš dvarininkų Bialozorų Puziniškio dvarą, turintį 102 ha Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje, kuriame ir apsigyveno su šeima. Būsimasis daktaras mokėsi Panevėžio apskrities mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Baigęs mokslus, kurį laiką dirbo tėvo ūkyje kartu su baudžiaunininkais. Užsidirbęs 14 rublių už sunkų penkerių metų darbą, nieko nesakęs tėvams, pabėgo iš tėviškės. Nuvykęs į Kijevą, įstojo į Universiteto medicinos fakultetą. Studijuodamas mediciną Leonas Petkevičius nepamiršo Lietuvos, gimtosios lietuvių kalbos. Su bendraminčių grupe dainuodavo lietuvių liaudies dainas, žadėjo grįžti į Lietuvą ir tarnauti savo krašto žmonėms.

Pages: 1234

Gydytojas Andrius Domaševičius (1865 – 1935)

Daktaras Andrius Domaševičius gimė 1865 metais Panevėžyje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Medicinos mokslus studijavo Kijeve ir Peterburge. Nuo 1894 iki 1920 metų gyveno Vilniuje. Šiuo gyvenimo tarpsniu A. Domaševičiui teko patirti sunkią dalią – už aktyvią socialdemokratinę veiklą (buvo vienas pirmųjų Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, programos rengėjų) buvo kalinamas Vilniaus, Krokuvos kalėjimuose, ištremtas į Sibirą. Gyvendamas Sibire sukūrė šeimą. Pasibaigus tremties laikui, A. Domaševičius negavo leidimo gyventi Vilniuje, tad su šeima atvyko į savo gimtąjį miestą – Panevėžį.

Mirus žmonai, gyd. A. Domaševičius vienas augino ir į mokslus leido dvi dukras ir tris sūnus.

A. Domaševičius, gyvendamas Panevėžyje, vertėsi privačia gydytojo praktika. Gyd. Domaševičius buvo Panevėžio miesto Tarybos (1921 – 1924) narys, pirmasis profsąjungų įkūrėjas, darbo žmonių užtarėjas ir švietėjas. Rašė ir spausdino straipsnius, leidinius medicinos klausimais, skaitė paskaitas. 1926 m. A. Domaševičius užpuolikų buvo sunkiai sužalotas. Tai turėjo sunkių padarinių sveikatai ir 1935 metų kovo mėnesį staiga mirė. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse, Ramygalos gatvėje.

Sovietmečiu gyd. A. Domaševičiaus nuopelnai Lietuvai ir Panevėžiui buvo įvertinti – jo vardu buvo pavadinta Medicinos mokykla, gatvė, kurioje gyveno, įkurtas memorialinis muziejus (dabar A. Smetonos gatvė). Tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šių atmintinų ženklų Panevėžio mieste neliko. Nėra ir rašitinio šaltinio apie A. Domaševičiaus gyvenimą ir veiklą, žmogaus visą gyvenimą tarnavusio liaudžiai, palikusio pėdsaką Lietuvos ir Panevėžio miesto istorijos puslapiuose.

J.V.Čiplytė. Daktaras Andrius Domaševičius.Vilnius, Homo liber, 2006, p. 47

Ši knyga – atminimas iškiliai asmenybei, visas jėgas ir žinias atidavusiam Lietuvos darbo žmonėms, pirmiausia panevėžiečiams. Knygoje rašoma apie daktaro Andriaus Domaševičiaus gyvenimą, mokslinę ir visuomeninę veiklą. Panaudota Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniuose esanti dokumentinė medžiaga ir kita literatūra. Spaudinamas jo rankraštinis palikimas – paskaita ,,Materializmas – proletariato filosofija“ Iliustruota nuotraukomis.

Parengta 2006 m.

Vladislovas Žilys – kultūrinės veiklos organizatorius

Su Panevėžio rajono kultūrinės veiklos veteranu Vladislovu Žiliu susipažinau netikėtai ir nelauktai. Tai buvo 2014 metų spalio šešta diena. Tos dienos popietėje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vyko IV-asis Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas, skirtas poetės Elenos Mezginaitės (1941 – 2005) atminimui.

Į teatrą atvyko ir Vladislovas iš Tiltagalių, nutolusių nuo Panevėžio dvidešimt kilometrų. Taip sutapo, kad mes abu ėjome į salę ir sėdome drauge į trečią eilę. Iki renginio pradžios dar buvo laiko susipažinti ir šnektelėti. V. Žilys pasakojo apie pažįstamą žurnalistę, poetę Eleną Mezginaitę, jos darbą ,,Tėvynės“ redakcijoje, poezijos skaitymo vakarus jo vadovaujamuose Tiltagalių kultūros namuose.

Dramos teatre V. Žilys įdėmiai sekė moksleivių pasirodymus, lapelyje rašėsi pastabas ir vos girdimai sakė, kokia buvo šauni poetė Elena, kokie jos gražūs posmai, koks muzikalus jaunimas. Pasibaigus renginiui sutarėme susitikti ir pakalbėti apie buvusią Tiltagalių kultūrinę veiklą, kultūros namų muzikinius kolektyvus, jų vadovus ir kt.

Pages: 123

Panevėžio kraštietis, astrofizikos patriarchas, astronomijos dr. Antanas Juška (1902 – 1985)

2002 m. sausio 27 d. sukako 100 metų, kai gimė žymus Panevėžio kraštietis, astrofizikos patriarchas, astronomijos dr. Antanas Juška.

Lankstinukas A.Juškos jubiliejaus minėjimui.
aut.J.V.Čiplytė

Antanas Juška gimė 1902 m. sausio 27 d. Geležių kaime, Vadoklių valsčiuje (Panevėžio r.), pasiturinčių sodiečių šeimoje. Simboliška, kad kūdikį krikštijo to meto iškilus Vadoklių parapijos klebonas Juozas Balvočius (J.Gerutis), kuris žinomas kaip vienas iš pirmųjų Lietuvoje lietuviškai parašęs ir išleidęs astronomijos knygą ,,Sodiečių dangus“ (1909). Simboliška ir tai, kad kunigo palaima buvo skirta Antanukui, būsimam jo minčių tęsėjui. Antanas Juška mokėsi Ramygalos progimnazijoje, o nuo 1911 m. Panevėžio realinėje gimnazijoje. Buvo uolus ateitininkas.

1918 m. paskatintas tėvų išvyko į Vilnių tęsti mokslo Vytauto Didžiojo gimnazijoje (Vilniaus I berniukų gimnazija). 1919 m. gimnaziją baigė labai gerais pažymiais. Buvo puikus Ateitininkų organizacijos pirmininkas (A. Juška – vienas pirmųjų lietuviškos gimnazijos I laidos abiturientas). 1919 m. Antanas grįžo į tėviškę.

Pakviestas Ramygalos progimnazijos direktoriaus B. Liesio, pradėjo mokytojauti. Darbas mokykloje patiko, nes, pasak Juškos, jis jau turėjęs praktikos kaip repetitorius. Ramygaloje mokytojavo vienerius metus. Per šį laikotarpį Antanas Juška rengė ir leido laikraštėlį ,,Ramygalos žodis“, rengėsi studijoms Vokietijoje. 1920 m. be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į Berlyno universiteto matematikos fakultetą. Studijavo matematiką, fiziką, chemiją, 1922 – 1925 m. Getigeno universitete – astronomiją. Jam suteikta fizikos, astronomijos, matematikos mokytojo kvalifikacija. Toliau tęsė studijas, klausė A. Einšteino paskaitų. 1929 m. už parengtą disertaciją (vokiečių k.) ,,Šviesumo pasiskirstymas Saulės paviršiuje“, Antanui Juškai buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1924 m. Antanas sukūrė šeimą. Vedė ramygalietę mokytoją Oną Drąsutytę. Dr. A. Juška didesnę gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Ėjo atsakingas pareigas valstybės institucijose. Nuo 1934 m. buvo Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktorius. Nuo 1939 m. – Valstybės teatro direktorius. Po pusmečio paskirtas Vilniaus srities ir miesto Švietimo ministerijos įgaliotiniu.

Pages: 12345678

Utenos burmistras, režisierius Juozas Bartašius

Juozas Bartašius – savivaldybininkas, Utenos šaulių teatro režisierius, vaidintojas, tremtinys. Gimė 1890 metų sausio 2 d. Vyžuonų valsčiaus Luknių kaime.

G. ir J. Bartašių vestuvių atminimui. Utena, 1935 09 15

Gyveno su tėvais, broliu Kaziu ir sese Zose. Tėvai turėjo 20 hektarų žemės. Juozas mokėsi Vyžuonų pradinėje. 1908 m. mirus tėvui Adomui, Juozas išvyko į Peterburgą. Baigė rusų mokyklos 4 klasių skyrių. Peterburge aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1911 m. išspausdino straipsnį teatro tema laikraštyje ,,Viltis“. Rašė apie Peterburge rengiamą 1911 metų vasario 17 d. statyti lietuvišką spektaklį (Bartašius. J. Peterburgas. ,,Viltis“, 1911, Nr. 7, p. 3 – 4).

1913 m. pakviestas režisieriaus Konstantino Glinskio įstojo į Peterburgo lietuvių bendruomenės Dramos ir muzikos kuopą. Kuopos veikloje dalyvavo gausus būrys lietuvių – merginų ir vyrų, kurie buvo įvairių profesijų: med. sesuo, siuvėja, mechanikas, 7 klasės moksleivis, banko tarnautojas, mokytojas, muitinės valdininkas, skalbėja, Dūmos atstovo žmona ir t. t. Aktorių sąraše J. Bartašius įvardijamas kaip ,,kontorčikas“ (kontoros tarnautojas).

1913 – 1916 metais Juozas teatre sukūrė 12 vaidmenų: spektaklyje ,,Gedimino sapnas“ vaidino Aužuolį, ,,Pilėnų kunigaikštis“ – Silvestrą ir Henenbergą, ,,Vyro ieškojimas“ – Burkulį, ,,Prieš vėją nepapūsi“ – Daunorą, ,,Gyvieji Nabašnikai“ – Suflerį, ,,Mindaugas“ – Trainaitį, ,,Živilė“ – Dimitrą, ,,Nebepirmas“ – Borisą, ,,Sugrįžo“ – Švedą, ,,Kęstutį“ – Butrimą ir kt. Buvo aktyvus teatro kuopos narys. 1913 metų gruodžio 15 d. išrinktas komisijos nariu svarstant teatro repertuarą (Lietuvos teatro raidos bruožai. Vilnius, 1972, p. 169, 170. 176; Sruoga, Balys. Lietuvių teatras Peterburge. Kaunas, 1930, p. 94, 120).

Pages: 123

Doc. dr. Paulius Breivis – onkologinės chemoterapijos pradininkas Lietuvoje

Nors jau praėjo dešimt metų, kai su šiuo pasauliu atsisveikino ir anapus iškeliavo panevėžietis onkologas Paulius Breivis, jo padaryti darbai ir atradimai klinikinės onkologinės chemoterapijos srityje liks amžini.

Būsimasis medikas P.Breivis gimė 1927 m. birželio 28 d. Panevėžyje, Senamiestyje, ūkininkų šeimoje. Tikintys tėvai savo vaikus auklėjo geru pavyzdžiu – visi uoliai lankė Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, vaikus skatino dalyvauti kunigo A. Gobio įsteigtame ,,Angelaičių“ būrelyje. Paulius buvo didelis aktyvistas – giedojo bažnyčios chore ir patarnavo per mišias.

Gydytojo sesuo Palmira Skripkauskienė mena, kad brolis ne tik užsiimdavo aktyvia visuomenine veikla, bet ir dažnai skambindavo pianinu, dainuodavo. Jai buvo smagu stebėti, kaip jis greitai surasdavo kažkur girdėtą dainos melodiją, nutaisydavo gražų balsą, pakeisdavo veido išraišką ir kurdavo tik jam pačiam žinomo atlikėjo įvaizdį.

Pradėjęs mokytis Panevėžio vyrų gimnazijoje (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija), Paulius visai neatrodė ,,realistas“, veikiau buvo linkęs į humanitarinius mokslus, pasižymėjo kaip gabus literatas, kūrė poeziją, buvo išrinktas būrelio pirmininku. Tačiau vaikinas pasirinko mediciną.

Pages: 123

Juozas Papečkys – Krašto apsaugos ministras, Lietuvos karo teisės patriarchas

Švenčiant Atkurtos Lietuvos šimtmetį, mums istorikams, yra pareiga visuomenei priminti iškilius asmenis, kurie nusipelnė didelės pagarbos ir atminimo. Vienas iš jų – pulkininkas leitenantas, Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (1890 – 1942).

Kviečiu kauniečius ir miesto svečius, apsilankyti Žaliakalnyje, Vaižganto g. prie gyvenamojo namo Nr. 23, ir nors trumpam stabtelėti ir žvilgterėti į granito lentą. Prie gyvenamo namo, kur gyveno Papečkio šeima, 2013 m. lapkričio 30 d. iškilmingai buvo atidengta memorialinė lenta teisininko, Sverdlovsko kalėjimo kankinio Juozo Papečkio atminimui. Iškalti žodžiai: ,,Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. lt. Juozas Papečkys (1890 – 1942), Sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime“. Sustokime ir tylos minute pagerbkime atminimą.

Trys draugai. Iš kairės J. Papečkys, J. Brundza ir P. Klimas. Maskva, 1913

Prie skirtos didelės pagarbos pulkininko ltn. J. Papečkio gyvenimo ir veiklos įvertinimo, reikia nepamiršti įsimintino renginio, įvykusio 2012 m. lapkričio 22 d., minint 70-ąsias tragiškas metines, kada Sverdlovsko Gario lageryje 1942-1943 metais buvo sušaudyti Lietuvos Respublikos ministrai: Pranas Dovydaitis, Petras Aravičius, Antanas Enziulaitis, Zigmas Pranas Starkus, Juozas Papečkys, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Kazimieras Jokantas, Jonas Sutkus. Visi minėti asmenys palaidoti Jekaterinburgo (buvęs Sverdlovskas) esančiame miške, buvusioje NKVD teritorijoje. Teisininkui Juozui Papečkiui buvo 52 -veji metai.

Pages: 123

Alfonsas Beresnevičius – Panevėžio dailininkas portretistas

Ant mano rašomojo stalo guli pluoštas 1986 metų anketų, užpildytų Panevėžio dailininkų profesionalų. Skaitau skubria ranka Alfonso Beresnevičiaus rašytąją. Pažymi, kad gimė 1920 m. Pasvalyje, lietuvis. 1965 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įsigijo meno istorijos ir teorijos specialybę. Nuo 1968 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narys. Dailės parodose dalyvauja nuo 1965 metų. Jo tapybos darbų turi įsigiję J. Balčikonio vidurinė mokykla (dabar J.Balčikonio gimnazija), Parodomasis statybos trestas (dabar Panevėžio statybos trestas – PST), Respublikinė ligoninė, Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) ir kt. Dirba ,,Lietkabelio“ gamykloje dailininku. Štai ir pirma anketinė pažintis su vienu iš vyresniosios kartos dailininkų ir pedagogu A. Beresnevičiumi.

Tolimesnę pažintį su dailininku pradėkime jo darbovietėje. Perėję didelį gamyklos plastmasės ir tempimo cechą, išeiname į kiemą. Už keleto metrų sukame į nutekamojo vandens valymo barą. Čia, antrame aukšte – dviejų dailininkų, apipavidalintųjų Alfonso ir Vytauto Beresnevičių dirbtuvė.

Pages: 12345

Prienų miesto gydytojas Juozas Brundza

,,Kilni mediko profesija: padėti sergančiajam, paguosti mažą vaiką, suteikti ligoniui skubią medicininę pagalbą, skubėti bet kokiu paros metu, jei reikia – budėti prie ligonio lovos, sveikstančiajam patarti kaip maitintis. Reikia greitai važiuoti į priekį pas ligonį į jo namus arklio traukiamu vežimu ar žiemos metu rogėmis, užsigobus ilgu ir šiltu paltu“. Tokius žodžius radau užrašytus kaip padėka Prienų gyventojų, gerajam miesto gyd. J. Brundzai už sugrąžintą sveikatą.

Prienų krašto muziejus kaupia ir saugo gydytojo šeimos nuotraukas, dokumentus, žmonių atsiminimus.

Gyd. J.Brundza gimė 1870 metais Prienų rajone. Baigęs Marijampolės gimnaziją, išvyko į Maskvą. Universitete studijavo medicinos mokslus. Studijų metais buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje buvo kalinamas. Vėliau įsitraukė į politinę veiklą – buvo 1905 metų Lietuvos suvažiavimo delegatas nuo Prienų apylinkės. 1910 metais studijas baigė ir grįžo į Lietuvą. 1914 – 1915 metais dirbo gydytoju Jiezno ,,ligonbutyje“. Rūpinosi pabėgėlių sveikata, įkūrė pagalbos pabėgėliams komitetą. Vėliau gydytojas dirbo Birštono kurorte ir Prienų mieste. Aptarnavo Pagenionio, Klebiškio, Mikališkio, Balbieriškio valsčius, rūpinosi krašto sanitarija. Gydytojas J. Brundza Prienų mieste medicinos praktika vertėsi iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Ligonius priimdavo savo namuose. Sukūrė šeimą. Su žmona Stanislava Tomaševičiūte išaugino du sūnus – Algirdą ir Juozą, dukrą Gražiną, sulaukė vaikaitės Beatričės Laimutės Jūratės Natkevičiūtės. 1939 metų gruodžio mėn. 31 dieną gyd. Brundzos namuose, kun. Valaitis pakrikštijo naujagimę. Krikšto tėvais buvo artimi šeimos draugai: žurnalistas Valentinas Gustainis ir prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus žmona Eugenija Birutė Smetonienė.

Pages: 123

Vytautas Jonas Gylys – Nepriklausomos Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918 – 1940) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo būrys diplomatų, kurių veikla paliko didesnį ar mažesnį pėdsaką krašto istorijoje. Vienas iš jų – Vytautas Jonas Gylys (1886 – 1959).

Vytautas Jonas Gylys, prieš pradėdamas eiti įgaliotojo ministro pareigas Švedijoje, jau turėjo sukaupęs didelę diplomatinio darbo patirtį. Eiti šias pareigas jam leido įgytas aukštasis juridinis išsilavinimas ir sukaupta didelė valstybininko patirtis.1912 metais, baigęs Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, įsidarbino Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Juriskonsultų skyriuje Peterburge. Po vienų darbo metų, būdamas dvidešimt septynerių, V. J. Gylys persikėlė gyventi į Helsinkį, kur iki 1918 metų dirbo Suomijos generalgubernatūroje. V. J. Gylys greit įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Buvo Lietuvių tremtinių draugijos pirmininkas, Suomijos lietuvių draugijos pirmininkas. Svajonė grįžti į Lietuvą išsipildė tik 1918 metais.

Tuo metu Lietuvoje vyko politinės permainos. 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbta visam pasauliui, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, kad sudarytas pirmasis Ministrų kabinetas. 1918 m. kovo 23 dieną vokiečių kaizeriui Vilhelmui II pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, jau tų metų lapkričio mėnesio pabaigoje buvo įsteigta Lietuvos pasiuntinybė Berlyne, jos pirmuoju pasiuntiniu tapo Jurgis Šaulys. Gruodžio 26-ąją buvo sudarytas Ministrų kabinetas koalicijos pagrindais. Nuo 1919 m. santykiams su užsienio šalimis pradėta steigti Lietuvos atstovybes ir konsulatai Suomijoje, Švedijoje ir kitose valstybėse.

Pages: 1234