JVČ – Page 7 – ASMENYBĖS

Muzikologas ir enciklopedistas Kazimieras Arvydas Karaška kuria vokus ir simbolinius pinigus

Kurti meninius vokus Kazimieras Arvydas Karaška pradėjo 1993 metais. Pirmieji buvo skirti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje. Paskatintas sėkmės ir kūrybos džiaugsmo, pradėjo kurti ir leisti vokų serijas: ,,Įžymūs Lietuvos žmonės“, ,,Lietuvos architektūra“, ,,Lietuvos raudonoji knyga“, bei proginius, skirtus šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams. ,,Kaip ir daugelis berniukų dar vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus, ir tas pomėgis neužgeso, – pasakojo Arvydas, – bet vėliau supratau, kad visko nesurinksiu. Daugiau džiaugsmo – pačiam kurti. Juo labiau, kad pasaulyje labai mažai informacijos apie lietuvių kultūrą, ji galėtų sklisti ir vokais“.

K. A. Karaška skambina pianinu. Šalia J.V. Čiplytė. Panevėžys, 2014

1993 m. K. A. Karaška su draugu Sauliumi Kruopiu išleido banknotus, skirtus popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje. Banknotams pasirinko senuosius Lietuvos pinigų pavadinimus – skatikus ir auksinus. Išleisti banknotai: vienas auksinas, trys auksinai, dvidešimt skatikų, penkios dešimtys skatikų.

1990 – 1995 metais išleistų pašto ženklų albumą, parengtą K. A. Karaškos ir dar dviejų autorių tekstu išleido Norvegijos firma.

Reportažas parengtas 1998 m.

Ona Bačkienė – krikščioniškos šeimos židinio puoselėtoja

Prisipažinsiu – skaitydama knygas apie prieškario metų Lietuvos diplomatus, jų gyvenimo ir darbo ypatumus, pasigendu įvertintų diplomatų žmonų – antrųjų pusių – portretų. Susidaro tarsi klaidingas įspūdis, kad žmonos buvo tik šeimos globėjos, vyrų guodėjos… Nieko panašaus. Šį kartą skaitytojų dėmesį atkreipiu į diplomato dr. Stasio Antano Bačkio (1906 – 1999) žmonos Onos Galvydytės (Galvydaitės) Bačkienės (1907 – 2003) – ne tik gerą žmoną, dviejų sūnų mamą, bet ir į jos visuomeninę veiklą, skirtą Lietuvos vardui garsinti pasaulyje.

*Onos ir Stasio Antano Bačkių šeima. 1961*

Ona Bačkienė – Utenos krašto dukra. Gimė 1907 metų gegužės 25 d. Užpalių miestelyje. Mokėsi Utenos ,,Saulės“progimnazijoje, kurios vienas iš pirmųjų steigėjų buvo kun. Pranas Turauskas (1876 – 1919). Buvo aktyvi ateitininkė. Remiama tėvelių, išvyko į Panevėžį tęsti mokslų. Įstojo į Mokytojų seminariją, kuri ruošė Lietuvai būsimus pradinių klasių mokytojus. Seminarijoje dirbo kalbininkai: Juozas Balčikonis ir Petras Būtėnas, gamtininkas Jurgis Elisonas ir kiti garsūs pedagogai. 1924 – 1935 metais mokymo įstaigai vadovavo Justinas Jankevičius. Studentai pedagoginę praktiką atliko prie Mokytojų seminarijos įsteigtoje (1923) pradinėje mokyklėlėje. 1926 metais Onai Galvydytei buvo įteiktas pradinių klasių mokytojos pažymėjimas. Gavo mokytojos darbą Žemaičių Naumiesčio evangelikų pradžios mokykloje. Čia įkūrė ir vadovavo Lietuvių katalikių moterų draugijos Žemaičių Naumiesčio skyriui. Mokytojos darbą ir visuomeninę veiklą tęsė iki 1930 metų.

Pages: 12345

Utenos režisierė Alma Eigerdienė

Utenos kultūros centro mėgėjų teatras ,,Žaliaduonis“ – neatskiriamas kultūros ir švietimo židinys mieste. Per dvidešimt aštuonerius teatro veiklos metus (nuo 1983-iųjų), uteniškiai išvydo gražiausius režisierės Almos Eigerdienės sukurtus spektaklius. Pasirinkusi nacionalinės dramaturgijos sklaidą visuomenėje, sulaukė garbingiausių apdovanojimų.

Scenoje buvo rodomi Utenos krašto rašytojų, dramaturgų kūriniai: A. Miškinio, J. Kulnio, K. Čiplio -Vijūno, P. Panavo, A. Gasperaičio, R. Kalyčio, P. Andriušio, S. Šaltenio, E. Druskino, P. Daunio. Net aštuoni spektakliai vaidinti vietos aukštaičių tarme. Teatro sambūrio veikloje dalyvavo kaip 100 įvairių profesijų vaidintojų: mokytojai, medikai, švietimo ir kultūros darbuotojai, moksleiviai.

Aktorius Ferdinandas Jakšys rašė, kad A. Eigerdienė pasireiškė kaip epinio pobūdžio menininkė, kurianti scenoje sudėtingus iškilių savo krašto žmonių ir paprastų kaimiečių charakterius su didžiu išmanymu, atskleidė vietos istoriją, kalbą, tarmę. Teatro repertuarą rinko ir sudarė režisierė.

Pages: 1234

Diplomatas, žurnalistas, istorikas prof. Ignas Jonynas

Ryškius pėdsakus Lietuvos istorijos puslapiuose paliko prof. Ignas Jonynas (1884 – 1954), paskyręs savo gyvenimą Lietuvos istorijos XV – XVII a. tyrinėjimams. Ir visas savo sukauptas istorines žinias perteikęs Lietuvos universiteto (KVDU) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams, kurių dauguma pasirinko pedagogo kelią.

Pasak prof. Vytauto Merkio, I. Jonynas savo darbais prisidėjo prie Lietuvos istorijos mokslo vystymosi ir brandos – jis prilygo ano meto Europos istoriografijai. Istoriko I.Jonyno veikla glaudžiai susijusi su Lietuva.

Gimė 1884 m. sausio 24 d. Alytaus rajone. Augo vienturtis sūnus šeimoje. Tad tėvai, pagal tuo metu vyravusią nuostatą, sūnų matė būsimu kunigu. Ignas mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigęs mokslus ir atsisakęs stoti į Seinų kunigų seminariją, neteko tėvų paramos. Nenusiminė. Savarankiškai tvarkė savo gyvenimą.

Pages: 12345

Tautodailininkas, tapytojas primityvistas, poetas, tautosakos rinkėjas ir užrašinėtojas Bronius Zavackis

Ankstyvas 1986-ųjų rudens rytas ir jau rodosi pirmosios šalnos. Laukuose žmonės – pats bulviakasis. Nesulaukusi giedros, lietingu oru atvažiavau į Karšinaukos kaimą, priklausantį priemiestiniam ,,Taikos“ kolūkiui. Čia gyvena tautodailininkas, Liaudies meno draugijos narys, ,,savamokslis iš Januškų“, liaudies meno parodų dalyvis Bronius Zavackis.

Sodyba apsupta didelio lauko, kiek tolėliau – ošiantis miškas ir pakalnėje tekanti Juosta. Čia gražu, tvarkinga, žydi gėlės, inkiluose čiulba mažosios zylės… Aštunti metai čia gyvena ir kuria Bronius Zavackis – tapo paveikslus, rašo eilėraščius, fotografuoja, drožia skulptūrėles, renka ir užrašo tautosaką.

,,Tai pažinki gimtą kraštą/ neužmerki tu akių,/ paskaityki tu iš rašto – visi rašo: ,,Čia gražu“, /Kaip suprasime mes grožį/ mūsų sieloj bus ramu/ kaip aplink visur girdėsi grožį nešančiu balsu“/. Ramus, susimąstęs, nedidelio, bet tvirto sudėjimo sodybos šeimininkas (pro akinių stiklus matyti žydros akys) maloniai sutinka svečius ir palydi į ,,galeriją“. Rodo savo paveikslus, aiškina juos, kviečia paklausyti į juostas įrašytų eilėraščių.

– O kaip į Jūsų kūrybą žiūri kaimynai? – klausiu. – Ogi sako, kad aš toks…, – sau šypsosi, – nesuprantama jiems, kad kaime gyvenu ir nelaikau nei karvės, nei kiaulių. Šuns, ir to nėra.

Pages: 12345

Gimtasis skulptoriaus Kazimiero Kisielio Išlaužų kaimas

Mokslininkai teigia, kad ,,biografijose asmens gyvenimas dažnai traktuojamas kaip kelionė ir ieškojimas, kaip ėjimas iš nežinios į žinojimą, iš blogio į gėrį, iš žemiškos būties į dangišką, o vienas svarbiausių šiame kelyje momentų – konvercija, atsivertimas, praregėjimas” (Europos dailė. Vilnius, 1994, p. 65) Taigi, remiantis išsakyta mintimi, teigiu, kad rašyti knygą apie menininką, jo gyvenimą ir kūrybą yra didelė atsakomybė ne tik prieš kūrėją, bet ir prieš visuomenę.

Ar būsimame dailės albume ,,Kazimieras Kisielis. Skulptūra” atsivers menininko džiaugsmai ir sopuliai, įžvalgus protas ir meilė gimtinei, pokario kartos vaiko patirtos istorinės tiesos? Kiek Kazimieras Kisielis išgyveno būties praregėjimų? Kaip veikė menininko kūrybą iš vaikystės patirta Išlaužų kaimo aplinka, žmonės?

Pages: 123456

Mažoji Jeruzalė

Lietuvos žydai užima išskirtinę vietą kitų tautinių mažumų kontekste. Daug kartų patyrę terorą, iškentę marą, 1941 metų holokaustą, 50 metų kultūrinį ir dvasinį genocidą, žydai, nors ir netekę 94 procentų savo tautiečių, vėl atgyja. Jie kalba apie save, apie juos kalba visas pasaulis.

J.V. Čiplytė. Mažosios Jeruzalės – Panevėžio žydų istorija. Holokaustas. Mini Jerusalems – history of Panevėžys Jews. Holocaust. Vilnius: Homo liber, 2009, p. 174

Šioje knygoje Lietuvos žydų istorijos kontekste plačiau rašoma apie Panevėžio krašto žydų gyvenimą, kultūrą, švietimą, verslą, 1941 metų tragedijos įvykius ir kt. remiantis gausia literatūra, archyvine medžiaga. Spausdinami Panevėžio žydų tragedijos liudininkės Janinos Tumelytės-Damaševičienės atsiminimai. Publikuojamos nuotraukos – iš Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genanady Kofman asmeninio archyvo, Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Panevėžys iki Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos miestelių išsiskyrė dvasine kultūra. Prie Panevėžio vyrų gimnazijos (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija) veikė garsioji ,,Meno kuopa“. Čia gimnazistus lavino žymūs to meto meno kūrėjai: skulptorius Juozas Zikaras, muzikas Mykolas Karka, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kalbininkas Juozas Balčikonis ir daugelis kitų pedagogų.

Panevėžyje veikė visame pasaulyje garsi žydų dvasinė mokykla Ješiva, kurioje mokėsi iš Lietuvos ir iš Europos miestų atvykę jaunuoliai. Didelį kultūrinį pėdsaką paliko mieste gyvenęs ir dirbęs Panevėžio vyskupijos kurijos vyskupas J.E. Kazimieras Paltarokas bei žydų bendruomenės rabinas Josifas Kahanemanas.

Tad neatsitiktinai Panevėžys, kaip aukštos dvasinės kultūros miestas, buvo vadinamas Mažąja Jeruzale.

Apybraiža parengta 2019 m.

Knyga ,,Prasmingas medikų gyvenimas“

Respublikinės Panevėžio ligoninės konferencijų salėje 2011 metų birželio 22 dieną vyko konferencija ,,Panevėžio medikai“, skirta prieš 70 metų (1941 06 26) žiauriai nukankintų keturių medikų atminimui. Per šį laikotarpį, dėl suprantamų priežasčių, nebuvo surengtos nė vienos konferencijos, išleistų knygų, skirtų chirurgų Juozo Žemgulio (51 metų), Stanislovo Mačiulio (48 metų), Antano Gudonio (30 metų) ir medicinos seselės Zinaidos Emilijos Kanis-Kanevičienės (51 metų) gyvenimo ir visuomeninės veiklos atminimui.

J.V. Čiplytė. Prasmingas medikų gyvenimas. Vilnius: Homo liber, 2011, p. 166

Išleistos knygos ,,Prasmingas medikų gyvenimas“ tikslas – remiantis archyvine medžiaga atskleisti visuomenei Juozo Žemgulio ir Stanislovo Mačiulio nuveiktus darbus medicinos srityje, atsidavimą savo profesijai, tikint, kad kartu su jais dirbęs jaunas chirurgas Antanas Gudonis taip pat būtų buvęs puikus šios srities specialistas. Knygoje pateikiama daug nuotraukų, archyvinių dokumentų, straipsnių kopijų, atskleidžiančių medikų darbą, jų visuomeninę ir mokslinę veiklą. Knygoje dr. doc. Jūratės Norvaišienės studija apie gyd. J.Žemgulį ir gyd. Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės atsiminimai apie gyd. S.Mačiulį.

1941 metų birželio 26 d. darbo metu Panevėžio apskrities ligoninėje visi knygoje aprašomi medikai buvo suimti ir žiauriai nukankinti Raudonosios armijos būstinėje, Vasario 16-osios g. 23 (dabar Panevėžio kraštotyros muziejus).

Pages: 12

Diplomatas, žurnalistas dr.doc. Vladas (Ladas) Natkevičius

Nepriklausomos Lietuvos Seimo nario, diplomato, teisės mokslų daktaro, ktp., žurnalisto Vlado Natkevičiaus (1893 01 19 – 1945 05 25) gyvenimas ir darbas buvo įvairiapusis ir prasmingas.

Pradėjęs nuo eilinio kario, Lietuvos savanorio, jis tapo savanorių raitelių šimtinės ,,Geležnis Vilkas“ įkūrėju, pelnė karinį kapitono laipsnį, buvo pirmasis karo atašė Latvijoje ir Estijoje, tapo Steigiamojo Seimo nariu, buvo I Seimo, II Seimo narys ir sulaukė dar vieno aukščiausio įvertinimo – baigęs Paryžiaus universitetą, apgynė disertaciją ir įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį.

Dr. V. Natkevičiaus nuopelnai įvertinti garbingais apdovanojimais: Šv. Georgijaus 4 laipsnio kareivišku kryžiumi Rusijos kariuomenėje, Lietuvos nepriklausomybės 10-ečio proga 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-iojo laipsnio ordinu (1934 m.), Estijos Baltosios žvaigždės 3-iojo laipsnio ordinu ( 1938 m.).

Sunkiausiais Lietuvos nepriklausomybės metais (1939 – 1940) jis ėjo atsakingas pareigas – buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS (Maskvoje).1940 m. rudenį grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą, buvo Politinės komisijos narys. Dirbo Kauno draudimo valdyboje juriskonsultu, advokatu, dėstė Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Austrijoje. Ten po patirtos kontuzijos mirė 1945 m. gegužės 25 dieną. Palaidotas Tirolio žemėje, Schrunso miestelyje.

Pages: 12345678910

Diplomatas juristas Jonas Aukštuolis

Jono Aukštuolio (1885 – 1949) diplomatinė karjera glaudžiai susijusi su Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto veikla ir nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metais.

1919 metais pradėjęs dirbti Užsienio reikalų ministerijos (URM) diplomatinėje tarnyboje, ją tęsė iki 1940 metų, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Rusijos. Jaunai Lietuvos valstybei, skaičiuojančiai pirmuosius gyvenimo metus, reikėjo gabių vyrų ir moterų šalies vidaus ir užsienio politikos baruose.

Vienas iš pretendentų buvo trisdešimt ketverių metų juristas Jonas Aukštuolis, mokantis lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, švedų kalbas. Įvertinus jo įgytas žinias ir patirtį, 1919 m. UR ministro prof. Augustino Voldemaro įsakymu Jonas Aukštuolis buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Švedijos Karališkosios valdžios, kiek vėliau – atstovu Norvegijai.

Pages: 12