Panevėžio miesto viena iš seniausių gatvių – Ramygalos gatvė, turinti savo legendą. Joje kūrėsi ir gyveno ne tik lietuviai, bet ir karaimai, ir žydai, ir rusai. Visi gražiai sutarė. Apie Ramygalos gatvės istoriją pasakojo šios gatvės senbuvė, provizorė Elena Marija Puzinaitė.
Provizorė Elena Puzinaitė. Vilnius, apie 1950
Elena buvo viena iš iniciatorių 2005 metais pastatyti medinį kryžių Ramygalos gatvės gyventojų atminimui, ji buvo projekto globėja atidengiant atminimo lentą pirmajam Panevėžio miesto elektrinės direktoriui Vladui Kličmanui (1886 – 1951), aikštelėje prie jo buvusio gyvenamojo namo Ramygalos gatvėje.
Panevėžietė istorikė Joana Viga Čiplytė parašė 28 knygas, iš jų 3 poezijos ir miniatiūrų rinkinius.
2009 metais leidykla ,,Homo liber“ išleido ,,Atojauta“, p. 63, iliustracijos Petro Čiplio (kompiuterinė grafika), 2013 metais – ,,Atjauta“, p. 120, iliustracijos Urtės Linos Orlovos (fotografijos iš ciklo ,,Stupkalnis“).
2021-aisiais, prabėgus 8 metams, poezijos mylėtojai sulaukė autorės trečiosios poezijos ir miniatiūrų knygos ,, Nuojauta“. Knyga iliustruota autorės fotografijomis iš ciklo ,,Panevėžio miesto Laisvės aikštė.
Istorikė, publicistė, poetė Joana Viga Čiplytė gilinasi į savo amžininko pasaulėjautą, kasdienio gyvenimo situacijas, su žmogiška nuojauta kalba apie žmogaus dvasios ir buities problemas.
Menotyrininkė Danutė Marijona Čiplė rašo: ,,Perskaičiau knygą! Įdomus tas kuriančio žmogaus pasaulis ! Žinoma, man labiausiai patiko tos pirmosios miniatiūros. Labai gražios, baltos, tarsi nerealios Panevėžio Laisvės aikštės nuotraukos. Jos užfiksavo tą dar nesuteptą šviežumą ir tą laikiną trapumą. Tai tokios vizijos, labai artimos tavo eilėm. Knyga vientisa ir miela“.
Didelė padėka Ingai Kontrimavičiūtei už malonų pokalbį, kuris 2021 m. liepą buvo publikuotas Panevėžio dienraštyje SEKUNDĖ.
“Istorikė Joana Viga Čiplytė jau tris dešimtmečius tyrinėja, ieško, fiksuoja Panevėžio ir jame kūrusių, tarnavusių asmenybių, tautų gyvenimą. Jos knygos garsina Aukštaitijos sostinę Lietuvoje, Europoje, Izraelyje, jų rastume netgi JAV Kongreso, Stanfordo universiteto, Šveicarijos nacionalinėje bibliotekose. Už meilę ir darbą Panevėžiui J. V. Čiplytė įvertinta Metų panevėžiečio vardu, o pernai jai suteikta Kultūros ir meno premija.
G.Kartano nuotr.
Smalsumas, atkaklumas ir drąsa panevėžietę yra nuvedę ne tik ten, kur istorikams įprasta lankytis, – archyvus ir bibliotekas. Rinkdama medžiagą knygai, J. V. Čiplytė dar tuomet, kai Lietuva tik žengė į nepriklausomybę, vartė slaptus dokumentus akylai prižiūrima sovietų saugumiečių. Ir vis dėlto kadaise jaunos panelės svajose buvo studijuoti ne istoriją.
2021 metų žurnalo ,,Moteris” vasario mėn. redakcija kviečia užsukti į svetainę ir susipažinti su istorikės Joanos Vigos Čiplytės išleistomis knygomis (p. 128–132).
Vigos knygų lentynoje – 28 knygos, išleistos 1997 – 2020 metais. Dauguma jų – istorinio turinio, tačiau prie jų nedrąsiai glaudžiasi du poezijos ir miniatiūrų rinkiniai: ,,Atjauta” ir ,,Atojauta”.
Straipsnio idėja kilni – pirmą kartą žurnale ,,Moteris” visuomenei pristatyti daugiabraunę, daugiašakę istorikės kūrybą, pradedant nuo pirmosios sudarytos knygos, skirtos kunigo dramatutgo Kazimiero Čiplio-Vijūno gyvenimo ir kūrybos sklaidai visuomenėje. Tragiškas kunigo likimas, 1949 metais ištremtas į Sibiro kalėjimus, o po metų – kelionė į amžinybę. 1997 metais buvo išleista knyga, skirta K.Čiplio-Vijūno 100 –sioms gimimo metinėms pažymėti.
Juozas Papečkys gimė 1889 metų gruodžio 20 d. Marijampolės apskr., Puskepurių kaime, ūkininko šeimoje. 1910 metais baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Studijas baigė 1916 metais, įgydamas antro laipsnio juristo diplomą.
Dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, Rusijos revoliucijos, Juozas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Mokėsi Aleksejaus karo mokykloje, tarnavo pėstininkų pulke. Laisvalaikiu dirbo Maskvos lietuvių tremtinių komitete juriskonsulu. Rašė poeziją. 1917 metais slapyvardžiu Juozas Rainis išleido poezijos knygą ,,Eilės – dainos“, JAV, Bostonas, 1917.
2020 metais parengta J.V.Čiplytės knyga, skirta Juozo Papečkio 131-osioms gimimo metinėms, atskleidžia pulkininko leitenanto Juozo Papečkio asmenybę ir jo veiklos reikšmę Lietuvos istorijoje.
Pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys liks amžiams įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius kaip Nepriklausomos Lietuvos karininkas, Lietuvos krašto apsaugos ministras, valstybės gynėjo kalbos, pasakytos Armijos teismo posėdyje POW byloje, autorius, juristas, formavęs Lietuvos karo teisės pagrindus, Valstybės Tarybos narys, žmogus, kuris ir tremtyje neatsisakė pagrindinių savo vertybių ir idealų.
Juozo Papečkio gyvenimo gija nutrūko tragiškai. NKVD nuosprendžiu sušaudytas 1942 metų lapkričio 4 d. Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) kalėjime. Jam buvo 52-eji metai.
Jei ieškote daugiau informacijos apie Juozą Papečkį, maloniai kviečiame kreiptis į knygos autorę J.V.Čiplytę.
Iniciatyvinė Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų grupė 1922 metais nutarė įsteigti Panevėžio gydytojų draugiją (PGD). Gydytojai A. Didžiulis, Š. Meras, E. Golombekas, J. Gurvičius ir kiti sukūrė draugijos įstatus ir įteikė juos Panevėžio apskrities viršininkui.
Panevėžio gydytojų draugijos dokumentas. 1922
Pareiškime nurodė valdybos sudėtį: pirmininkas Š. Meras, vicepirmininkas dr. E. Golombekas, sekretoriai: dr.V. Gusevas ir gyd. A. Didžiulis, iždininkas dr. J. Gurvičius.
Nėra išlikusios apčiuopiamos dokumentinės medžiagos apie Panevėžio miesto žydų ligoninės veiklą. Tačiau žinoma, kad žydų bendruomenės narių didžiausias rūpestis buvo puoselėti ne tik dvasinius, bet ir sveikatos poreikius. Tad neatsitiktinai jaunuoliai mielai rinkosi medicinos studijas Lietuvoje ir užsienyje.
Vinjetė. Panevėžio žydų ligoninės medikai ir rėmėjai. Panevėžys, 1929. Foto Trakman. PŽB
Manoma, kad 1887 metų spalio 8 d. buvo įsteigta pirmoji nedidelė privataus medinio namo dalyje Žydų ligoninė Aptiekos gatvėje (dabar Elektros g.). Ligoninę rėmė ir išlaikė bendruomenės nariai, pastoviai mokėdami įnašus.1891 metais ligoninė buvo renovuota ir turėjo 20 lovų. Neturtingiems pacientams medicininė pagalba buvo teikiama veltui.
1941 metų sausio 25 d. iš Rokiškio krašto kilusiam gyd. Stanislovui Mačiuliui sukako keturiasdešimt aštuoneri metai. St. Mačiulio šeima gyveno Panevėžio mieste, nuomojamame bute Ukmergės g. Nr. 34. Dirbo Panevėžio apskrities ligoninės Chirurginio skyriaus vedėju. Su žmona Vanda Mačiuliene džiaugėsi išaugintomis dukromis – Stase, Irena ir Aldona. Dėjo visas pastangas kuo greičiau įsikelti į naujai pastatytą nuosavą mūro namą priešais Panevėžio berniukų gimnaziją, Respublikos / P. Puzino g. sankirtoje. Turėjo daug planų nuveikti medicinos chirurgijos srityje.
Gyd. Stanislovas Mačiulis. Apie 1935
1941 metų gegužė, birželis – šeimai nieko gero nelinkėjo. Šeima išgyveno devyniolikametės dukros, Vilniaus universiteto studentės Stasės mirtį. Susirgus dukrai šiltine, vaistų nebuvo. Labai norėjo padėti Vokietijos ir Austrijos kolegos gydytojai, tačiau ir jie buvo bejėgiai kovoti su liga.
Lietuvos parodų ir kongresų centre (Lithuanion Exposition) 2020 m. vasario 20 – 23 d. vyko ,,Vilniaus knygų mugė 2020″ – tarsi metinė kelionė į Meką. Mugėje sutikau Lietuvos inteligentijos žiedą, kultūros veikėjus, leidyklų atstovus ir kt. Mačiau daug žmonių, jūrą naujų išleistų knygų, girdėjau pokalbių triukšmą… Susipažinau su naujai išleistomis knygomis, jų autoriais ir žinoma su naujai sutiktais bendraminčiais. Vienu iš jų Andriu Jonu Dunduru – istoriku ir archyvaru iš JAV, Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro direktoriumi.
A.Dunduras ir J.V.Čiplytė. 2020
Prisipažinsiu, iki susitikant prie Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos leidinių skyriaus (LNMMB), apie Andrį ir jo veiką neturėjau platesnių žinių. Pokalbio metu susidariau įdomaus ir motyvuoto žmogaus portretą, aistringą Lietuvos patriotą, lietuvininką. Miela LNMMB specialistė atminimui nufotografavo. Ir dar – saldainiais pavaišino, o Andriui net saujelę saldainių į rankinę įpylė. Paaiškėjo, kad jiedu yra pažįstami, geri bičiuliai.
