Žinome ir tą neįtikėtiną istoriją, kai Sąjūdžio pradžioje, rinkdama informaciją apie savo dėdę kunigą ir dramaturgą Kazimierą Čiplį-Vijūną, nukankintą Sibiro lageryje, išdrįsote pasibelsti net į sovietų saugumo duris. Iš kur tiek drąsos peržengti tokios įstaigos slenkstį? Kuo baigėsi tuometis vizitas?
Nuo to jau prabėgo trisdešimt metų. Žinoma, pamiršti negaliu, kiek teko dirbti renkant medžiagą apie K. Čiplį-Vijūną. Lankiau Panevėžio vyskupijos septynias parapijas, kuriose kunigavo Kazimieras, susitikau su žmonėmis, užrašiau pasakojimus, domėjausi jo kūryba, knygelių likimu. Kai tai padariau, liko atsakinga pareiga – kreiptis į LTSR saugumo įstaigą Vilniuje. Kaip muziejininkė rašiau raštą, kad leistų susipažinti su kun. Kazimiero Čiplio tremties dokumentais. Akcentavau tikslą – ar yra dokumentuose minima kūryba, jo knygelės. Sutartu laiku atvykau į Vilnių. Aplinka neįprasta. Mažame kambarėlyje buvo atversti bylos puslapiai, kuriuos gavau teisę tik skaityti, į kitų asmenų bylų puslapius net nemėgink žiūrėti. Priešais sėdėjo pareigūnas ir nė minutės nepaliko vienos. Žinoma, apie literatūrą neradau nė žodžio. Vizitas tuo ir baigėsi.
Jūsų knygos nėra grožinė literatūra. Visgi matome pastaruoju metu išpopuliarėjusį istorinio romano žanrą. Kaip vertinate tokią literatūrą? Ar nesvarstote imtis ir šio žanro?
Istorijos profesorius Ignas Jonynas rašė: ,,Istorija be faktų – ne istorija, o istorinė pasaka.“ Aš pasirinkau sunkesnį darbą. Dokumentiką. Istorinio romano knygas skaitau. Žaviuosi autorių fantazija, rašinio vaizdingumu.