MIŠKININKAS ZBIGNEVAS VIDUGIRIS (1889 – 1980)

1918 metų liepos mėnesį  Zbignevas Vidugiris grįžo į Lietuvą. Atvyko į Panevėžį, į tėvų namus. Dienoraštyje rašo:  keli mėnesiai, praleisti  Panevėžyje sustiprino  lietuvių kalbos pagrindus, bendravo su tėvais, draugais.

1919 metų žiemą išvyko į Vilnių. Kaip miškų profesionalus inžinierius, Lietuvos Respublikos miškų departamento direktoriaus P. Matulionio įsakymu buvo paskirtas dalyvauti komisijos darbe priimant  iš vokiečių Belovežo draustinį.  Girią reikėjo saugoti, sudaryti miškų sargybos pulką, saugoti stumbrų bandą nuo brakonierių, rūpintis medienos paruošimu, pardavimu ir kt. Šios pareigos buvo patikėtos  Zbignevui Vidugiriui, kuris  šio darbo  laikotarpyje ,,save  izoliavo  nuo  viso pasaulio”. Jam talkino  Vincas Petrokas. Belovežo draustinį  perdavus  Lenkijos miškų ūkiui,  Petrokas  išvažiavo link Lietuvos, o  Z.Vidugiris pasiliko. Ruošė  ataskaitą. Zbignevas, grįžęs  į Kauną  Miškų departamento direktoriui P. Matulioniui įteikė dokumentą (nuo 1919 Belovežo giria atsidūrė Lenkijos valdžioje. 1939 – tapo Baltarusijos dalimi. 1945 – giria vėl buvo padalinta – dalis teko Lenkijai, dalis – Baltarusijai).

Neužilgo sužinojo, kad Miškų departamento nutarimu paskirtas  miškų urėdu į Tauragę. Tai buvo pirmoji  Zbignevo darbo vieta, gerokai nutolusi nuo Panevėžio apylinkių, platus  Žemaitijos miškų ir girių kraštas.  Kaip sekėsi? Dienoraštyje rašo: 1916 – 1917  Žemaitijos regiono  miškus buvo apnikęs drugys. Medžiai styrojo lyg pabaisos.  Apie 1919 epidemija atsitraukė. Reikėjo skubiai išvalyti miškus nuo sausuolių. Medieną pirko Tilžės popieriaus fabrikas ir Klaipėdos celeliozės fabrikas. Susisiekimas buvo prastas. Vienintelė susisiekimo priemonė buvo arkliuko traukiamas vežimas. Zbignevas nusipirko  dviratį. Apvažiavo savo valdas.  Susipažinęs su esama padėtimi,  Miškų departamentui pasiūlė sukurti tris girinkijas: Gaurės, Eičių  ir Eržvilko. Taip ir buvo padaryta.

 Jono ir Viktorijos  Vidugirių šeima. Ryga, 1925 Foto A. Svirbulio

Dėl didelio užimtumo, Zbignevas nerimavo, kad jam neliko laiko bendrauti su Tauragės inteligentais. Pirmuoju pažįstamu tapo vaistininkas Andžijauskas  – ,,pusiau lenkas, kaip ir aš”. Kartą  Vidugiris asmeniniais reikalais užsuko  į Tauragės viršininko kontorą. Į akis krito jauna, maloni sekretorė. Trisdešimtmetis  Zbignevas dienoraštyje rašo: ,, Du kartus buvau sutikęs būsimą žmoną”. Tačiau tuo metu urėdui nebuvo lemta artimiau susipažinti su panele sekretore.  Zbignevas buvo mobilizuotas į  Lietuvos kariuomenę kaip atsargos karininkas. Tarnavo Latvijos teritorijoje, netoli Dauguvos upės. Vidugiris buvo paskirtas į 22-ąjį divizijos štabą vyresniuoju adjutantu. Artėjo 1920  metų žiema. Lietuvos žemės ūkio ministerijos pareigūnai pasirūpino, kad profesionalas miškininkas Zbignevas Vidugiris grįžtų į Tauragės miškų urėdiją. Grįžo.  Vizitavo dvidešimt girininkijų. Buvo įsteigta Pajūrio urėdija. Zbignevas įstojo į Tauragės medžiotojų draugiją, dalyvavo jos steigiamajame susirinkime, kuriame skaitė pranešimą. Urėdui Vidugiriui darbo krūvis sumažėjo. Liko laiko visuomeninei veiklai, asmeniniam gyvenimui.