1918 metų liepos mėnesį Zbignevas Vidugiris grįžo į Lietuvą. Atvyko į Panevėžį, į tėvų namus. Dienoraštyje rašo: keli mėnesiai, praleisti Panevėžyje sustiprino lietuvių kalbos pagrindus, bendravo su tėvais, draugais.
1919 metų žiemą išvyko į Vilnių. Kaip miškų profesionalus inžinierius, Lietuvos Respublikos miškų departamento direktoriaus P. Matulionio įsakymu buvo paskirtas dalyvauti komisijos darbe priimant iš vokiečių Belovežo draustinį. Girią reikėjo saugoti, sudaryti miškų sargybos pulką, saugoti stumbrų bandą nuo brakonierių, rūpintis medienos paruošimu, pardavimu ir kt. Šios pareigos buvo patikėtos Zbignevui Vidugiriui, kuris šio darbo laikotarpyje ,,save izoliavo nuo viso pasaulio”. Jam talkino Vincas Petrokas. Belovežo draustinį perdavus Lenkijos miškų ūkiui, Petrokas išvažiavo link Lietuvos, o Z.Vidugiris pasiliko. Ruošė ataskaitą. Zbignevas, grįžęs į Kauną Miškų departamento direktoriui P. Matulioniui įteikė dokumentą (nuo 1919 Belovežo giria atsidūrė Lenkijos valdžioje. 1939 – tapo Baltarusijos dalimi. 1945 – giria vėl buvo padalinta – dalis teko Lenkijai, dalis – Baltarusijai).
Neužilgo sužinojo, kad Miškų departamento nutarimu paskirtas miškų urėdu į Tauragę. Tai buvo pirmoji Zbignevo darbo vieta, gerokai nutolusi nuo Panevėžio apylinkių, platus Žemaitijos miškų ir girių kraštas. Kaip sekėsi? Dienoraštyje rašo: 1916 – 1917 Žemaitijos regiono miškus buvo apnikęs drugys. Medžiai styrojo lyg pabaisos. Apie 1919 epidemija atsitraukė. Reikėjo skubiai išvalyti miškus nuo sausuolių. Medieną pirko Tilžės popieriaus fabrikas ir Klaipėdos celeliozės fabrikas. Susisiekimas buvo prastas. Vienintelė susisiekimo priemonė buvo arkliuko traukiamas vežimas. Zbignevas nusipirko dviratį. Apvažiavo savo valdas. Susipažinęs su esama padėtimi, Miškų departamentui pasiūlė sukurti tris girinkijas: Gaurės, Eičių ir Eržvilko. Taip ir buvo padaryta.
Dėl didelio užimtumo, Zbignevas nerimavo, kad jam neliko laiko bendrauti su Tauragės inteligentais. Pirmuoju pažįstamu tapo vaistininkas Andžijauskas – ,,pusiau lenkas, kaip ir aš”. Kartą Vidugiris asmeniniais reikalais užsuko į Tauragės viršininko kontorą. Į akis krito jauna, maloni sekretorė. Trisdešimtmetis Zbignevas dienoraštyje rašo: ,, Du kartus buvau sutikęs būsimą žmoną”. Tačiau tuo metu urėdui nebuvo lemta artimiau susipažinti su panele sekretore. Zbignevas buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę kaip atsargos karininkas. Tarnavo Latvijos teritorijoje, netoli Dauguvos upės. Vidugiris buvo paskirtas į 22-ąjį divizijos štabą vyresniuoju adjutantu. Artėjo 1920 metų žiema. Lietuvos žemės ūkio ministerijos pareigūnai pasirūpino, kad profesionalas miškininkas Zbignevas Vidugiris grįžtų į Tauragės miškų urėdiją. Grįžo. Vizitavo dvidešimt girininkijų. Buvo įsteigta Pajūrio urėdija. Zbignevas įstojo į Tauragės medžiotojų draugiją, dalyvavo jos steigiamajame susirinkime, kuriame skaitė pranešimą. Urėdui Vidugiriui darbo krūvis sumažėjo. Liko laiko visuomeninei veiklai, asmeniniam gyvenimui.