Sala Lituana XXXII

Leidinys apie 1936 – 1937 m. Vatikane parengtą Pasaulio katalikų periodinės spaudos parodą, skirtą Vatikano dienraščio ,, L‘Osservatore Romano“ 75-čiui pažymėti. Buvo parengtas ekspozicijos planas 63-ims eksponentams iš 45 valstybių bei kraštų: JAV, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Afrikos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Lietuvos ir kt.  Lietuvai buvo skirta 25 kvadratinių metrų ploto XXXII salė.


J.V.Čiplytė. ,,Sala Lituana  XXXII. Lietuvių katalikų ir pasauliečių periodinė spauda Pasaulio katalikų spaudos parodoje Vatikane 1936 – 1937 m.“. Vilnius: ,,Homo liber“, 2019, p. 96. (iliustruota dokumentais, nuotraukomis, asmenvardžių rodyklė, Popiežiaus Pijaus XI sveikinimo kalba parodos Vatikane atidarymo proga (1936 05 12, italų k.).

Įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas sudarė organizacinį Tautinį komitetą: pirmininkas – prelatas, kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas,  vicepirmininkas ir iždininkas –  Kauno kunigų seminarijos rektorius, prof., doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius – dr. kun. Juozas Leimonas.

Dailininkas Adolfas Valeška – bažnytinio meno muziejaus įkūrėjęs Kaune, Vilniuje, Čikagoje

Apie menininką, pasitraukusį į Vakarus, vėliau į JAV, kalbėti ir rašyti, o jau labiau rengti dailininko darbų parodas XX a. 5 – 8  dešimt. buvo netoleruojamas reiškinys. Todėl užaugo nauja karta, kuri menkai ką žinojo apie dailininką Adolfą Valešką, jo kūrybą, Kaune įsteigtą bažnytinio meno muziejų, vitražo projektus, skirtus bažnyčios interjerui, ir kt. Tik Sąjūdžio metais švystelėjo pragiedruliai – 1980 metais Lietuvą pasiekė JAV leidžiamas žurnalas ,,Aidai“, kuriame buvo rašoma apie Čikagoje gyvenantį dailininką Adolfą Valešką 75-tojo gimtadienio proga.

Dailininkas A.Valeška

1993 metais Kybartų miesto visuomenė šiltai sutiko kraštietį, po 50-ties metų sugrįžusi  į tėviškę visam laikui. Dailininkas gyveno Kaune, ruošė darbų parodą. Deja, likimas buvo negailestingas – 1994 metų gegužės 11 d. A.Valeška mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jam buvo 90 metų. 

Medicinos profesorė dr. Aldona Balčytė – Gravrogkas

Medicinos profesorė dr. Aldona Lillian Baltch – Gravrogkas (Balčytė, g. 1926 m.) savo mokslo tiriamąją veiklą apibūdina kaip darbą  ,,su  baltaisiais kraujo kūneliais ir bakterijomis, norint sužinoti, kaip antibiotikai padeda nugalėti infekcijas“. Ji yra 200 mokslinių publikacijų autorė arba bendraautorė.

prof. Aldona Lillian Baltch – Gravrogkas

Gimė JAV emigrantų iš Panevėžio Julijos ir Antano Balčių šeimoje, gyveno ir mokėsi Amerikoje ir Lietuvoje, Panevėžio mieste, ir vėl Amerikoje. Mokslininkė profesinę karjerą pasiekė baigusi medicinos mokslus JAV. Dr. A. L.  Baltch iki šiol vadovauja pačios įkurtai infekcinių ligų laboratorijai, kurioje dirba 6 žmonės.

Pasaulio katalikų spauda Vatikane (1936 – 1937)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje netikėtai suradau menkai tyrinėtą didelės apimties dokumentų rinkinį, atspindintį Lietuvos katalikų ir pasaulietinės spaudos raidą nuo 1832 iki 1935 metų.

Parodos katalogo viršelis

Tyrinėjant fondo dokumentus, paaiškėjo šio rinkinio sudarymo priežastis: 1935 m. Lietuva sulaukė iš Vatikano kvietimo 1936 m. dalyvauti Pasaulinės katalikų spaudos parodoje. Šis kvietimas buvo priimtas, teigiant, kad ,,mūsų tautai ir kraštui yra gyvo reikalo reprezentuoti tarptautinėje manifestacijoje“. Įgyvendinant šį projektą, t. y. įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas sudarė organizacinį komitetą: pirmininkas prelatas kun. Adomas Dambrauskas -Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas Kauno kunigų seminarijos rektorius dr. doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius dr. kun. Juozas Leimonas.

Mėgėjų teatro sambūris 1899 – 1940 m.

Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.

Utenos vaidintojai. Centre – rež.J.Bertašius

Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jezuitai. Jie Vilniuje, Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas, kaip priemonė stiprinti parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko nepamirštos iki mūsų dienų.

Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas su ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o ,,nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti…bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais (toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities – aut. past.).

Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 m.

Istoriko aistra – tyrinėti įvykius, dokumentuoti faktus. Su vienu iškiliu faktu ir noriu pasidalinti. Prieš 125  metus pasaulį apskriejo žinia, garsinanti Lietuvą.  Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 metais laikraščio ,,Tėvynės sargas“ ( Nr. 2, p. 2) straipsnyje ,,Viso svieto paroda Paryžiuje“ rašo, kad numatoma 1900 metais Paryžiuje surengti III pasaulinę parodą, o joje žada dalyvauti ir Lietuva. Ir sušunka: ,,Sviete tu margas, ko ten nebus!“.

Paryžiaus planas, parengtas Pasaulinei parodai, 1900.

Ir pratęsia, jog šioje parodoje demonstruojama viskas nuo pramonės, žemės ūkio gaminių ir produkcijos iki meno kūrinių. Autorius nurodo, kad pasaulinės parodos rengiamos tikslingai: 1) pamokyti žmones, 2) sutraukti į vieną vietą pirkėjus, 3) parodos turi būti  didelės, nes jas gausiai lankys žmonės iš viso pasaulio ir jos bus naudingos. Pasaulinė paroda buvo surengta 1889 m. Paryžiuje, skirta Eifelio (,,Tour Eiffel“) ,,iš gryno geležies padirbto aukščiausio iš viso svieto“ bokšto atidarymo proga. 1893 m. surengta Amerikoje, Čikagos mieste, ir susilaukė didelio pasisekimo. 1900 m. vyko Paryžiuje, specialiai tam pastatytuose Trokadero (Trocadero) rūmuose (Vaižgantas. Raštai, T. 6, Vilnius, 1995, p. 18).

1900 m. pasaulinėje parodoje dalyvauti sukruto ir Lietuvos inteligentai. Puikiai nujausdami iš carinės Rusijos valdininkų, paskirtų gubernatorių ir policijos cenzūros pasekmes, ryžosi dideliam iššūkiui. Kun. J. Tumas ragino, kad į šį organizacinį darbą turi įsitraukti žemaičiai, kiti fabrikantai, žvejų ir bitininkų draugijos ir kt., nes parodoje Lietuva turi pasirodyti gerai, o ne kaip apsileidęs kraštas. Ir klausia: ,,Ar leis parodą rengti maskoliškas rėdas“? Kun. J. Tumas rašo, kad jau vienas panevėžietis sutinka parodoje rodyti savo išradimą ,,perpetum mobile“.

Utenos kunigas, publicistas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919)

2019 metais sukanka 100 –osios mirimo metinės, kai amžinybėn iškeliavo Utenos kunigas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919). Kun. P.Turausko visuomeninė veikla glaudžiai susieta su Lietuvos kultūros, švietimo, lietuviško rašto sklaida Utenoje. Ta proga verta prisiminti jo gyvenimą, pastoracinį darbą ir visuomeninę veiklą.

Pranas Turauskas

Nuo XIX a. pabaigos  iki XX a. 2-rojo  dešimtmečio pabaigos  kunigo Prano Turausko pastoracinė veikla glaudžiai susijusi su švietimu, kultūra. Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas, knygnešys, publicistas, bendravęs su savo amžininkais kun. Adomu Dambrausku- Jakštu, Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais to meto inteligentais.

Kun. P. Turausko  publicistiniai straipsniai buvo  spausdinami  to meto leidiniuose: ,,Kryžius”, ,,Nedieldienio skaitymai” ,,Šaltinis”, ,,Tėvynės sargas”, ,,Vilniaus žinios”, ,,Vilniaus balsas”, ,,Lietuvis”, ,,Lietuvių laikraštis ,,Viltis”, ,,Rygos garsas”. Savo rašinius kun. Pranas pasirašė slapyvardžiais: K. P.T; K.T.; Kun. P.T.; P.Tr ; Kun. P. Tur., Prancė; Argus. Kun.

P.Turauskas pasižymėjo didele erudicija, užsienio kalbų mokėjimu, buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Laisvalaikiu gilino prancūzų, lenkų kalbas. Iš lenkų kalbos išvertė  arkivyskupų  Jozef Bilczewskij, Andrzej Sceptyckij  kūrinių, pastarajo  – ,,Sociališkąjį  klausimą”, o 1911 m. išleido misterija ,,Betliejus stainelė”.

1917 m. buvo vienas iš 22 organizacinio komiteto nariu, kuris rūpinosi Lietuvos suvažiavimo  (Vilniaus konferencijos, rugsėjo 18 n- 22 d.) sušaukimu, dalyvavo Tarybos posėdžiuose. Kun. P. Turauskas, kad ir kur būtų dirbęs – Raseiniuose, Veiviržėnuose, Elerne  (Baltarusija) ir Alūkštoje (Ilūkstė, Latvija), Utenoje, Kaune, Mažeikiuose, ir sugrįžęs vėl į Uteną, paskutinę gyvenimo stotelę, visada pirma globojo silpnesnįjį, vargstantį žmogų, jaunimą skatino lavintis, mokytis, parūpino ne tik maldaknygių, bet ir pasaulinio turinio knygų.  

Lietuvos diplomatas Eduardas Turauskas

Dokumentinė monografija apie Eduardą Turauską, iškilų politikos, visuomenės veikėją, žinomą diplomatą, nuolatinį Lietuvos delegatą prie Tautų Sąjungos, lemtingu Lietuvai laikotarpiu ėjusį URM politikos departamento direktoriaus pareigas, dalyvavusį ,,sprendžiant visus pagrindinius užsienio politikos klausimus: 1939 m. sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo, Vilniaus krašto sugrąžinimo ir kt.“ E.Turauskas sukaupė įspūdingą dokumentų, publikacijų archyvą, išsaugojo ,,vertingus istorinius liudijimus iš labiausiai komplikuoto Lietuvos istorijos periodo“.

2016 m. minimos E.Turausko 120-osios gimimo ir 50-osios mirties metinės.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis.

Joana Viga Čilplytė. Eduardas Turauskas /1896 – 1966/. Aeitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. Vilnius, Versus aureus, 2016, p. 624

Tadas Kosciuška – JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvės kovų dalyvis

2017 metų spalio 15 d.  JAV, Lenkija ir Lietuva minės generolo, laisvės kovotojo Tado Kosciuškos 200-ąsias mirties metines. 2017-uosius Lenkija paskelbė Tado Kosciuškos metais. Laisvės sūnus bus pagerbtas ir Lietuvoje.

V.Zeitler knyga, skirta T.Kosciuškai

Renginiai vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Tam buvo tvirtas pagrindas – 2016 metais leidykla ,,Algimantas“ išleido Lietuvos diplomatės, ambasadorės Šveicarijoje istorikės Valentinos Zeitler knygą ,,Laisvės sūnus Tadas Kosciuška. Kovotojas už  JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę“. Panevėžio kraštiečių klubas ,,Tėviškė“ (pirmininkė gyd. H. Čiplienė) inicijavo projektą pagerbti  Tado Kosciuškos atminimą.

Klubo ,,Tėviškė“ valdyba kvietė Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos prisidėti prie projekto – Vilniuje, T. Kosciuškos vardu pavadintoje gatvėje, Neries krantinėje, atidengti paminklinę lentą. Ta proga verta prisiminti svarbiausius T. Kosciuškos  gyvenimo datas.

Gimė Tadas Lietuvos Brastos (buvusi LDK sudėtyje, dabartinėje Baltarusijoje) Kosavos miestelyje 1746 metų vasario 4 d. bajorų Teklės Rotomskos ir Liudviko Kosciuškos  šeimoje. Mokėsi Varšuvos kadetų korpuse, gavęs iš karaliaus S.A. Poniatovskio stipendiją – Versalio karo akademijoje Paryžiuje, Bresto karo laivyno akademijoje. Įgijo karo inžinieriaus specialybę. 1774 metais grįžo į Lietuvą, o netrukus – Paryžių.

Jonas Leonas Petkevičius – Lietuvos liaudies daktaras

Atgimusi Lietuva atsimena savo krašto šviesuolius. Vienas iš jų – žymios visuomenės veikėjos, rašytojos, pedagogės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas, gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Jo pasiaukojantis darbas, atidumas ligoniams, kolegoms gydytojams, pomėgis literatūrai negalėjo nepadaryti įtakos pirmagimei dukrai Gabrielei ir kitiems penkiems vaikams, visuomenei.

Jonas Leonas Petkevičius

Jonas Leonas Petkevičius  gimė 1828 metais Žemaitijoje. Kai mažajam Leonui buvo septyneri, tėvas nusipirko iš dvarininkų Bialozorų Puziniškio dvarą, turintį 102 ha Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje, kuriame ir apsigyveno su šeima. Būsimasis daktaras mokėsi Panevėžio apskrities mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Baigęs mokslus, kurį laiką dirbo tėvo ūkyje kartu su baudžiaunininkais. Užsidirbęs 14 rublių už sunkų penkerių metų darbą, nieko nesakęs tėvams, pabėgo iš tėviškės. Nuvykęs į Kijevą, įstojo į Universiteto medicinos fakultetą. Studijuodamas mediciną  Leonas Petkevičius nepamiršo Lietuvos, gimtosios lietuvių kalbos. Su bendraminčių grupe dainuodavo lietuvių liaudies dainas, žadėjo grįžti į Lietuvą ir tarnauti savo krašto žmonėms.