Prof. Vanda Zaborskaitė rašo, kad mokyklose rusų kalbos mokytojų labai trūko. „Tad mokyklose priglaudė nemažai iš kitų tarnybų išmestų vyresnių inteligentų, kurie mokėjo rusiškai. Tarp jų ir Jonas Aukštuolis, buvęs diplomatas, Lietuvos atstovas Švedijoje, Čekoslovakijoje. Mėgome jį, visados draugišką ir linksmą, šį bei tą pasakojantį iš savo diplomatinės praeities“ (Ten pat, p. 518).
Apie tai, kad Jonas Aukštuolis buvo (1940/41 m.) Panevėžio I vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytojas, rašo ir buvęs mokyklos direktorius Jonas Navasaitis. O buvęs gimnazijos mokinys, vėliau tapęs ekonomistu, Vilhelmas Baltušis savo atsiminimuose gana vaizdžiai pasakoja apie J. Aukštuolį: „Labai mielas mokytojas Jonas Aukštuolis, kuris 1940/41 mokslo metais mums dėstė rusų kalbą. Jis buvo atėjęs iš diplomatinio darbo, ne pedagogas, kažkoks nemokytojiškas, draugiškas, su mokiniais bendravo kaip su kolegomis. Prisimenu paskutinį susitikimą su juo 1941 m. pavasarį. Jis vienišas sėdėjo ant suoliuko tada Respublikos gatvėje priešais banką buvusioje alėjoje. Mus, ėjusius pro šalį, pakvietė prisėsti, pasakojo, kad dalyvavęs egzaminuose žydų gimnazijoje (žydų gimnazija dar buvo privati mokykla, todėl, kad jos išduotas atestatas galiotų, egzaminų metu turėjo dalyvauti valstybinės gimnazijos atstovas). Sakė, kad žydukai labai blogai kalba lietuviškai“. (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Sudarytojas Vytautas Baliūnas). Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2007, p. 533).
Atėjo 1941 m. baigiamieji egzaminai. Rusų kalbos egzaminas buvo paskirtas birželio 14 d. Mokykloje susirinkę gimnazistai laukė ateinančio rusų k. mokytojo Jono Aukštuolio… Už mokyklos langų gatvėje zujo sunkvežimiai su žmonėmis, vežamais Respublikos gatve… Keletas berniukų nubėgo pas mokytoją į namus sužinoti, kas atsitiko (J. Aukštuolis gyveno Montvilos g. 4, netoli St. Montvilos spirito fabriko). Buto šeimininkė paaiškino, kad birželio 14 d. rytą J. Aukštuolį suėmė enkavedistai. Mokiniai bandė mokytoją surasti geležinkelio stotyje, tarp žmonių prigrūstų gyvulinių vagonų, ketino įduoti bent maisto ryšulėlį…
Prof. Vanda Zaborskaitė rašo, kad paskutinė egzaminų savaitė sutapo su pirmųjų tremčių tragedija. Apie išleistuvių iškilmes niekas negalvojo. Birželio 22 d. prasidėjo karas. Moksleiviai atestatus atsiėmė gimnazijos salėje. Kiekvienam prie atestato buvo pridėta knygelė – Lenino (ar Stalino?) biografija, kurias vėliau visi sumetė į Nevėžį (Ten pat, p. 519).
Ji pažymi: ,,Gimnazijos metus prisimenu kaip gražų ir prasmingą laiką ne vien dėl to, kad tai buvo ankstyvosios jaunystės metai – savaime gražūs, o dar ir dėl to, kad gimnazija buvo toji dvasinė erdvė, kurioje saugu ir laisva buvo augančiam žmogui formuotis, tvirtėti, pasiryžti darbui savosios tautos ir valstybės labui“ (Zaborskaitė Vanda. ,,Atsiminimų trupiniai“. Panevėžio mergaičių gimnazija. Atsiminimai. (Sudarytojai J. Brazauskas, E.Urbonas. Išleido Panevėžio 2-ji vidurinė mokykla). Panevėžys: AB ,,Panevėžio spaustuvė“, 1992, p. 34 – 36).
Su 101 –uojų gimtadieniu, miela profesore Vanda
Šaltiniai:
- Joana Viga Čiplyte. Žmogus – aukščiau visokios kainos. Jonas Aukštuolis 1885 –Vilnius: Petro ofsetas, 2012, p. 174 – 177.
- Zaborskaitė Vanda. Tarp istorijos ir dabarties: literatūra, atsiminimai,
publicistika. Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 516. - Vanda Zaborskaitė. Autobiografijos bandymas. Sudarė Virginija Stonytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 383 .
- Vanda Zaborskaitė. ,,Atsiminimų trupiniai“. Panevėžio mergaičių gimnazija.
Atsiminimai. (Sudarytojai J. Brazauskas, E.Urbonas. Išleido Panevėžio 2-ji vidurinė mokykla). Panevėžys: AB ,,Panevėžio spaustuvė“, 1992, p. 34 – 36.