Kaziui buvo atlaidūs ir broliai, ir seserys. Per daug nepyko, kad neskuba dirbti… Visi vaikai ilgais žiemos vakarais lukšteno (aižė) pupeles, žnaibė apynių spurgas nuo šakelių – motina mokėjo daryti labai skanų kvietinį alų. Tad apynius savo sodyboje augino.
Savo vaikams griežtesnis buvo tėvas Antanas Kisielis. Antanas Kisielis – Išlaužų kaimo senbuvis. Buvo aukštas, lieknas vyras. Į akis krito Antano ilga ir kumpa nosis. Buvo blaivininkas. Nei gėrė, nei rūkė. Tvarkingai prižiūrėjo savo ūkį, rūpinosi savo šeima. Sodyboje laikė keturias karves, kiaulių būrį, vištų pulką, du arklius – kumelę Juodakę ir eržilą Biroką. Šeimos gyvenamas namas buvo dviejų galų. Tolėliau buvo tvartas, kluonas pašarams laikyti, ,,vazaunė”- malkinė, kurioje vasaros metu buvo įrengta staliaus dirbtuvė. Sodyba buvo aptverta lentelių tvora. Tvora buvo graži, vienintelė tokia visame kaime, nes ją padarė tėvas, sumanus ir nagingas stalius. Laisvu laiku nuo ūkio darbų, tėvas meistravo. Turėjo savo rankomis padarytą varstotą, darbo įrankius ir medžio tekinimo stakles, kurios sukosi minant koja pedalą. Tėvas Kisielis darė ratus, roges, baldus, klumpes aptrauktas oda, pynė vyžas ir kašelius (krepšius). Antanas Kisielis buvo Išlaužų kaimo graborius. Darė karstus. Už karstų darymą pinigų iš kaimynų neėmė. Žmonės atsidėkodami dovanodavo baltos drobės gabalą, staltieses ir kt. Prašė karstui lentų atvežti. Dirbo dvi dienas prie žibalinės lempos. Tėvui padėjo sūnus Vladas. Kad žinotų kokio ilgio padaryti karstą, pats meistras gulė…į karstą. Karstus dažė padarytais juosvais dažais. Vaikams karstelius dažė baltai. Pavyzdžiui, mirusiai vyresnio amžiaus tretininkei karstą nudažė baltai, nes toks buvo prašymas. Karsto vidų išklodavo balta medžiaga. Į pagalvėlės užvalkalą pridėdavo medžio drožlių (iš Stanislavos Kisielytės-Mikeliškienės atsiminimų, J.V.Čiplytės užrašytų 2004 01 30, Kaune). Žiemos metu tėvo dirbtuvė buvo įrengta namo patalpoje.
Dukra Janina Barzdienė iki šiol mena tėvo padarytas labai gražias kėdes su išraižytomis atkaltėmis ir sėdimoje vietoje išornamentuota skylutėmis raštuotą paviršių, bei briaunuotą staliuką. Kazimiero Kisielio atminty jo tėvas liko kaip nuostabių rankų meistras, stalius. Tėvo išornamentuotos svirno durys buvo išskirtinės visame kaime. Šviesios lentelės, sudėtos spinduliu, nutolo švietė. Kazimieras didžiavosi savo tėvu, nes jam labai patikęs jo darbas. Kazimieras prisimena tėvo pamoką (tėvas su vadelėmis per nugarą nušniojo), kada jis, dar mažas berniokėlis su draugu, įsigeidęs obuolių, iš žydelio vežimo pasiėmė kelis labai kvapnius obuolius… Visam gyvenimui liko pamokymas – svetimo nevalia imti. Tėvas mokė vaikus darbštumo. Dažnai primindavo, kad ,,nemokėdamas padarysi tai, ką liepiau padaryti” (iš K. Kisielio atsiminimų, J.V.Čiplytės užrašytų 2005 07 10, Vilniuje). Gausios šeimos tėvas šeimai pinigų uždirbo iš išaugintų bekonų, kuriuos vežė parduoti į Panevėžio mėsos kombinatą. Motina Ona pinigų pridurdavo už parduotą sviestą, kiaušinius, paukštieną Pagirių miestelio turguje.