Tebūnie ši knyga ir kaip šviesus Antano Kisieliaus ir Onos Jarmulkaitės, Kazimiero tėvų atminimas, padėka už išaugintą dvasios galiūną, skulptorių Kazimierą Kisielį. XX a. 3 – 4 dešimtmetyje dailininko Kazimiero Kisielio tėvai – Ona Jarmulkaitė ir Antanas Kisielis, gyvenę Panevėžio rajono Išlaužų kaime, susilaukė šešių vaikų: Stanislavos, Prano, Vlado, Kazimiero, Janinos ir Adelės. Vaikai gimė kas antri metai. Pasak Janinos Kisielytės-Barzdienės, trys dukros buvo rudakės ir trys sūnūs – mėlynakiai. Tai lėmė genai, paveldėti iš tėvų.
Įvairiai susiklostė Kisielių vaikų likimai. Dukra Stanislava dirbo audėja Kauno dailės kombinate, Adelė – Lietuvos kino studijos vyriausiąja buhaltere. Pranas buvo puikus ir kaimynų mylimas batsiuvys. Vladas tapo vairuotoju. Broliai gyveno Panevėžyje. Janina labai norėjusi būti siuvėja. Tačiau jai nebuvo lemta išmokti šio amato. Tėvai už mokslą neturėjo pinigų užmokėti. Janina dirbo kolūkyje. Vėliau atsikėlė gyventi į Panevėžį. Buvo darbininkė. Ketvirtas vaikas – sūnus Kazimieras tapo mokytu šeimos nariu. Jis baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Tapo skulptoriumi. Ona ir Antanas Kisieliai savo dukras ir sūnus leido į mokslus, t. y. į Išlaužų pradinę mokyklą. Siekė, kad jų atžalos mokėtų rašyti ir skaityti.