Pasak Janinos Barzdienės Išlaužų kaimas buvo gatvinio tipo. Gyveno apie keturiasdešimt šeimų (40 kiemų). Kaimynai buvo draugiški, pasiturintys sodiečiai. Savo vaikus mokė pačių iniciatyva įsteigtoje pradinėje mokyklėlėje. Išsirūpino leidimą dirbti mokytojui. Mokyklos patalpos buvo išnuomotame Veronikos Gritėnienės name. Keturklasėje mokykloje mokėsi daugiau kaip dvidešimt vaikų iš Išlaužų, Žižmių, Pakščių kaimų. Išlaužų kaimo žmonės išsiskyrė iš kitų gretimų kaimų sodiečių. Jie buvo raštingi, mokėjo skaityti. To mokė ir savo vaikus. Tad neatsitiktinai pavyzdžiui, Jono Kisielio sūnus Simas tapo gydytoju, Antano Kisielio sūnus Kazimieras – skulptoriumi. Greta Antano Kisielio sodybos gyveno kaimynai: Stasiukaičiai, Gritėnai, Janoniai, bendrapavardžiai Kisieliai ir kitos šeimos. Namus nuo kelio skyrė iškasti grioviai, skirti vandens nubėgimui. Grioviuose buvo pilna vandens. Tad ant jų buvo nutiesti tilteliai vedantys į sodybos kiemą.
Pasak Janinos Barzdienės, vaikai mėgo braidyti po vandenį, o kai kurie net bandė maudytis. Abipus kelio augo liepos, žilvičiai, kurie puošė kaimo kelią. Ši gatvė-kelias buvo stropiai prižiūrėtas. Pasak Stanislavos Kisielytės-Mikeliškienės, gatvę kiekvieną dieną šlavė kaimynų vaikai. Išlaužų kaime bažnytėlės nebuvo. Visi sodiečiai – kas pėsti, kas važiuoti arkliuku, traukė į Pagirių miestelį, dešimt kilometrų nutolusi nuo Išlaužų kaimo.
Bažnyčia, pasak skulptoriaus K.Kisielio, buvo labai graži. Buvo įrengti keli altoriai. Kunigas jėzuitas Paukštys girdavęs parapijiečius už jų uolumą maldoms. Kunigas sakydavo, kad parapija yra labiausiai katalikiška.
Pagirių miesteliui gerą ,,foną” teikė prigludęs Stanislovo Montvilos dvaras. Pagirių miestelis buvo aplinkinių kaimų žmonių suėjimo vieta. Miestelio bažnyčioje meldėsi, krikštijo vaikus (kūmais buvo giminės ir kaimynai). Jaunimas dalyvavo įvairiuose katalikiškuose renginiuose.
Vyresnieji žmonės miestelio turguje prekiavo žemės ūkio produktus, pirko reikalingus rakandus. Kaimo vyrai ir moterys drauge dalyvavo šventėse. Pavyzdžiui, ,,Mojavą“ – Gegužinę – šventė Juozo Kisielio sodyboje. Į ,,kryžavos dienas“, prieš Šv.Velykas, susirinkdavo viso kaimo žmonės. Tris dienas ,,ėjo kryžiaus kelius“. Meldėsi prie abipus kelio stovinčių kryžių link kapinaičių. Mykolo Stasiukaičio paraginti sodiečiai iš vakaro ruošėsi didiesiems atlaidams. Visi būriu ėjo nakties metu dešimt kilometrų į Pagirių bažnyčią. Vėlinių dieną lankė kapus, o vakare, susirinkę į Juozo Kisielio trobą – giedojo giesmes už mirusius. Vyrai buvo blaivininkai. Jaunimas, suburtas į vaidybos būrelį, vadovaujamo Boleslovo Stasiukaičio – vaidino, mokėsi muzikuoti (Boleslovą Stasiukaitį, suaugusį vyrą, grįžusi iš Rusijos, krikštijo Antanas Kisielis).
Kaimas turėjo savo mokytoją – Joną Stasiukaitį. Mokytojas J.Stasiukaitis namuose turėjo radijo imtuvą. Tad savo mokiniams leido klausyti. Anot S. Mikeliškienės, mokytojas vaikams leido klausyti radijo transliacijos tik kieme, prie namo atdaro lango. Iškišęs ausines pro langą leido užsidėti… tada ne ką vaikai suprato…girdėjo traškesį… bet buvo įdomu ir paslaptinga…buvo pamaloninti mokytojo dėmesio. Mokytojas Jonas Stasiukaitis buvo aukšto ūgio, tamsiaplaukis. Tvarkingas. Visada vilkintis kostiumu (mėgo šviesių spalvų kostiumus dėvėti).