Ir čia gyvenimo akibrokštas – vyrui tik trisdešimt aštuoneri, o paskiriama pensija. Turi saugoti sveikatą. Kiek pagerėjus jai B. Zavackiui atsivėrė praraja – tapo liūdna, pasijuto tarsi atskirtas nuo kolektyvo, nuo įprastų sunkių darbų. Reikėjo kažką veikti. Kurti? Daugelio metų sąmoningas siekimas gyventi tik kūryba – pagaliau išsipildė…netekus sveikatos.
Pirma ėmėsi lyg ir ,,bendro darbo“ – su įkvėpimu ir meile diena iš dienos užrašinėjo savo motinos dainuojamas liaudies dainas, pasakojimus. ,,Norėjau mamos dainas užrašyti, kad nenulėktų toliau“. Užrašė per 300 dainų, šokių-ratelių. ,,Pirma išklausau, o grįžęs į namus atkuriu. O kartais ir kelyje skubu užrašyti, kad ko nors nepamirščiau“.
Užrašė ir iš senų žmonių, gyvenusių Januškų, Molainių, Rukšalaukio kaimuose. Siuntė tautosaką į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą.
Įpratusiam daug dirbti, rodėsi Broniui, kad dar mažai dirba. ,,Tarnaudamas Vladivostoke, pirmą kartą pamačiau aliejiniais dažais nutapytą paveikslą. Mūsų kuopoje buvo dailininkas. Jis laisvalaikiu piešdavo. Aš priėjęs pažiūrėdavau, pavarvindavau seilę ir tuo baigdavosi. Kariuomenėje pirmumą gavo rašymas. Turi pieštuką, popieriaus, ir rašai. Atsisėdai poilsiui, ir rašai. Kuriais tai metais buvau nukeliavęs į Biržus, pas žemietį savamokslį dailininką Bronių Mažylį. Tuo metu biržiečiai rengė parodą. Man leido pasižiūrėti. Prisimenu, buvo spalvinga, gražu, ir kaip norėjosi nors panašiai nupiešti pačiam. Tai buvo troškimas, tolima negreit pasiekiama svajonė“.