Bronius Zavackis gimė 1931 metais lapkričio 25 dieną Pasvalio rajone, Druciškių kaime, siuvėjo šeimoje. Jis pasakoja: „ Tik jaunystėje tėvas siuvo žmonėms ir keliavo kaimais iš kaimo. Buvo linksmo būdo. Turėjo sudaręs kapelą. Grojo smuiku, rašė eilėraščius. Motina buvusi kaimo vakaruškų organizatorė, vaidintoja, dalyvė. Turėjo gerą balsą“. Druciškių kaimas netoli Pyvesos upelio ir Žaliosios girios. Bronius augo dailiai medžio drožiniais išpuoštoje troboje, apsuptas motinos dainų, tėvo muzikos.
1938 metais tėvams persikėlus gyventi į Januškų kaimą, B. Zavackiui išpuoštas namas liko visam gyvenimui kaip vizija, noras pačiam taip dailiai drožti medį, puošti aplinką.
,,Januškų kaimo pradinėje mokykloje buvau nedrąsus ir nekalbus. Mėgdavau iš medžio kai ką meistrauti. Neblogai sekėsi skaityti, rašyti, piešti. Gaila, kad nuošalioje kaimo mokykloje nebuvo kam paaiškinti, paskatint“, – prisiminė Bronius.
Vienintelė grožio ir kūrybos mokytoja Broniui ilgam išliko motina. Motina, išmokiusi savo sūnų liaudies dainų, žaidimų, pasakų. Pirmoji dovanojusi 24 spalvų vandeninius dažus (matyt, pamatė, kad gabus dailei).
1942 metais buvo baigtos keturios klasės. ,,Likau toliau gyventi tarp šlamančių medžių, dirbau visus kaimiečiui būdingus darbus. Žavėjo gamtos grožis, piemenėlio raliavimas. Taip turbūt pamažu skverbėsi į jaunutį žmogų visas aplinkos grožis ir pagaliau po kiek metų veržte išsiveržė“.
Pradėdamas septynioliktuosius gyvenimo metus, B. Zavackis pradeda dirbti Daujėnų girininkijoje miško darbininku. Vėliau – karinė tarnyba Vladivostoke. Po ketverių tarnybos metų Bronius grįžta į Januškas. ,,Grįžęs įsidarbinau miško darbuose. Kirtau medžius, sodinau juos. Laisvalaikiu rašiau eilėraščius. Dirbti teko Anykščių rajone, Panevėžio statybos treste dailide, buvau išmokęs tinkuotojo amato“. Darbas – namai – šeima. Kasdienis sunkus fizinis darbas, kova su savimi. (“nepakenčiau tų darbų, trokšte troškau kūryba gyventi“) alino B. Zavackio sveikatą.