Prabėgo vasara ir vis neradau laiko. Paskambinau spalio mėnesį. Tautodailininkė apsidžiaugė, kad nepamiršau. Ir greit liūdnu balsu tarė: žydinčių gėlių nėra, jurginus tik ką iškasiau… Atsakiau, kad tikiu jos namuose matyti paveikslus kupinus spalvų.
Tautodailininkė laukė. Išvydau ant sienų pakabintus, ant stalo išdėliotus paveikslus, iš vytelių pintus gaminius. Pasakė – rodo, ką turi, ką vertina. Didžiojo kambario sieną puošė keturių paveikslų ciklas ,,Metų laikai“. Jauku ir gera buvo šiame kambaryje, žvilgsniu jaučiau metų besikeičiantį ciklą. Įėjome į kitą kambarį. Ant stalo krūvelė naujų knygų. Šeimininkė džiaugsmingai pasakė, kad tik nusipirkusi šias knygas, skaitys su vyru vakarais.
Pradėjome su Danute kalbėti apie jos vaikystę, jos tėvų šeimą, gyvenimą Dementonių kaime, netoli Vadoklių, Panevėžio rajone. Šeimoje augo aštuoni vaikai – keturios sesės ir keturi broliai. Linksma buvo, visi viename būryje. Vasarą ganė apylinkės kaimo žmonių karves jodinėdama ant nedičkio arklio. Ant smėlio piešė paveikslus, iš medžio šakų statė namus, kūrė sodybas… Danutė bandė piešti taip, kaip jai norėjosi, nes niekas nemokė piešimo. Gavusi juodo satino medžiagos atraižą, dažais nuspalvino gėles, žydėjusias prie namo langų, vėliau aliejiniais dažais, atskiestais benzinu ( ,,br. kaip dvokė“) kūrė kilimėlius, pagalvių užtiesalus. Mama nedraudė, broliai ir sesės netrukdė, o Danutė tuo mėgavosi.
Metai bėgo. Ji suaugo, teko dirbti prisidedant prie šeimos gerovės. Trylika metų melžė ,,Artojo“ kolūkio karves. Kasdien nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio – ferma – namai, namai – ferma. Rankomis ryte ir vakare melžė 15 karvių, jas šėrė, šukavo ir kitus dirbo darbus. Pasidžiaugė, kad vienu metu buvo pripažinta geriausia melžėja ir gavo kelialapį į Kaukazą.
Nuo šių darbų ,,išvadavo“ meilė Romui. Sukūrė šeima. Pamečiui gimė trys vaikai. Šeima nutarė statyti savo namą. Gavusi žemės sklypą Ramygaloje, šeima nutarė statyti namą. Statė plytų, dviejų aukštų. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Danutė Ulienė tapo namų šeimininke.