1932 m. išleistas leidinys ,,Vytauto šeima“ sulaukė aukšto įvertinimo ir buvo tuo metu geriausias darbas tarp kitų istorikų leidinių.
Prof. I. Jonynas dalyvavo Istorikų draugijos veikloje. 1937 m. I-ajame Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje skaitė pranešimą ,,Lietuvos gentys ligi XIV amžiaus“. Pranešime akcentavo, kad visos gentys, gyvenusios tarp Vyslos ir Nemuno, turėjo bendrą kilmę, tikybą, panašų gyvenimo būdą. Pasak prof. V. Merkelio, Lietuvos universitetui ( dabar LVDU) trūko kvalifikuotų dėstytojų, taip pat ir istorikų, jų beveik nebuvo. Lietuvos istorijos katedrai trūko literatūros, knygų istorine tema, archyvinių dokumentų. Tad šis istorikų kadrų klausimo sprendimas, šaltinių paieška I. Jonynui buvo didelė našta ant pečių. Kėlė klausimą: ,,Kas galės išugdyti aukšto lygio jaunąją istorikų kartą?“. Buvo rasta išeitis: nutarta kreiptis į savo buvusius Maskvos universiteto dėstytojus, Ukrainos universiteto Istorijos katedrą ir kt. I. Jonynas rašė laiškus profesoriams M. Libavskiui, A. Andrejevui, M. Gruševskiui, V.Lipskiui, S. Meleščenkai ir kt. Kolegoms laiškuose atvirai ir nuoširdžiai rašė, kad Lietuvos universitetui trūksta istorinių knygų, ypač iš Lietuvos istorijos, su dideliu vargu jų gauna iš Lenkijos ir Vokietijos. Istoriniai šaltiniai Lenkijoje sunkiai prieinami. Knygų reikalai Lietuvoje blogi. Iki karo Kaune nebuvo nė vieno gero knygyno. Viskas buvo sutelkta Vilniuje. Dabar Vilnius okupuotas lenkų ir bibliotekos neprieinamos. Prašė, ar negalėtų knygomis aprūpinti Ukrainos, Maskvos universitetai, bibliotekos.
Pareikštas nuoširdus prašymas buvo išgirstas. Pagal I. Jonyno sudarytus knygų sąrašus buvo siunčiamos knygos į kauną. Nemažai knygų teko pirkti. Taip po truputį pildėsi Lietuvos istorijos katedros biblioteka. Pildėsi ir I. Jonyno asmeninė biblioteka (1960 m. ji buvo padovanota Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai).