Televizorius taisė kaimo gyventojams, gyvenantiems Ramygalos apylinkėse. Kartą grįžęs pasakojo, kad nuvažiavęs taisyti televizoriaus, atrado jo viduje pelių lizdelį ir nugriaužtą laidelį…ir neveikė televizorius. Sujungdavo naujai ir tvarka…Žmonės nors tiek turėjo langą į pasaulį. Važinėti po kaimą, vadovai Jonui paskyrė mašinikę, nedideliais ratais, rods vėjo gainiojamą – vienas vairuotojas ir būda iš metalo, tinkama vežti daiktus, na televizorius…Kartą, man teko sėsti į šią būdą. Užrakino duris, kad neiškrisčiau durims atsidarius. Važiuoju, jaučiu spaudžia greitį…baugu pasidarė, galime apvirsti…ir oro lyg pradėjo trūkti…beldžiu į metalo skardą, kojomis trypiu, gal išgirs Jonas…kur tau, negirdi…Iš Ramygalos į Panevėžį grįžau vos gyva. Daugiau nevažiavau.
Bet štai važiuodamas su klasioku Rimu iš Šiaulių, įvyko avarija. Priešais važiuojančio automobilio nukrito ratas ir tiesiai į Jono automobilį. Lūžo šonkauliai, sutrenkta krūtinė. Tai buvo birželio mėnuo. Jonas gydėsi Šiaulių ligoninėje. Važiavau lankyti / laukiausi kūdikio/. Gydytojų prašiau, kad perkeltų į Panevėžį, nes man brolį lankyti bus saugiau. Pasveiko, bet pasekmės liko. Aš liepos mėn. pagimdžiau dukrelę Linutę.
Televizorių taisymas broliui buvo pelningas. Kasmet siuvosi po du kostiumus, nusipirko ,,Žigulius“. Mane su automobiliu vežiodavo lyg savo panelę…patiko…mačiau kitos panelės draugų automobilyje rūko, dūmus pučia pro pravertą langelį…pagalvojau ir man reikia pabandyti…paėmiau ir nusipirkau prastų papirosų ir užsirūkiau… ašaros byrėjo veidu, kosčiau, žiauriai jaučiausi…spjoviau ir niekados į burną cigarėtės nedėjau -NERŪKIAU ir slapčia smerkiau rūkančias merginas ar moteris. Buvo gera pamoka, tiesa? Kad automobilyje rūkiau, brolis Jonas … niekaip nereagavo. Gal gerai?