Gyd.Andrius Domaševčius ir gyd.Vitalijus Gusevas – privačių ligoninių vedėjai. 1929 metai

Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (LCVA) fonduose saugomos dvi bylos, atspindinčios 1929-ųjų metų Panevėžio miesto privačių ligoninių veiklą. Tai gyd. Andriaus Domaševičiaus moterų ligų ligoninės ,,Sveikata“ ir dr. gyd. chirurgo Vitalijaus Gusevo ligoninės ataskaita.

Panevėžio apskrities ligoninės personalas. iš kairės antroje eilėje 4-tas gyd. A. Domaševičius su sūneliu ant kelių,  5-tas dr. gyd. V. Gusevas. Apie 1921

Dėka išlikusių šių dokumentų atsekame miesto gyventojų sveikatos būklę, bei gydytojų darbo apimtį. Ataskaitoje rašomi sekantys duomenys:

1. Kiek buvo priimta ligonių,  iš jų vyrų ir moterų, vaikų.

 2. Kiek mokėjo už paslaugą.

 3. Kokiomis dažniausiomis ligomis sirgo pacientai ir kt.

Gydytojas Juozas Vileišis (1895 – 1971)

Gražiausi LOR ir vidaus ligų gydytojo Juozo Vileišio gyvenimo metai prabėgo Panevėžio mieste (1929 – 1941). Dirbo Panevėžio apskrities ligoninėje, sukūrė šeimą, augino du vaikus, šeimai pastatė mūro namą, aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje, puoselėjo viltį ilgai šiame mieste gyventi. Ar išsipildė svajonės?

J.Vileišis

J.Vileišis 1941 metų birželio 14 d. buvo suimtas, atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Krasnojarsko lagerį. Žmona Aldona Antanaitytė-Vileišienė su mažamečiais vaikais išsiųsta į Altajaus kraštą.  Juozas Vileišis, daugiau nei po dvidešimt metų atskirtas nuo Lietuvos, neteko teisės grįžti į Panevėžį, į savo šeimos namus. Neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Su šeima gyveno Marijampolėje ( buvęs Kapsuko miestas).

LOR gydytojas Jonas Statkevičius

“ESU ŠIMTAPROCENTINIS PANEVĖŽIETIS”

LOR gydytojas Jonas Statkevičius (1897 – 1969)

Nepriklausomos Lietuvos metais, nuo 1930-ųjų metų Panevėžio apskrities ligoninė, vadovaujama Sankt-Peterburgo karo akademijos auklėtinio, Sanitarijos leitenanto, chirurgo Stanislovo Mačiulio (1893 – 1941), pelnė aukštą pripažinimą.

Į puikų medikų kolektyvą gyd. Jonas Statkevičius įsijungė ir LOR gydytoju dirbo iki pat savo mirties – 1969 –ųjų metų balandžio mėn. 4 d. (72 m.). Amžina poilsio vieta – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinės, Ramygalos g.

gyd. Jonas Statkevičius. apie 1959

Ligoninėje dirbantiems medikams buvo sudarytos puikios darbo ir kvalifikacijos kėlimo sąlygos, stažuotės užsienyje.

Diplomato dukra, puoselėjusi lietuvybę už Atlanto

2019 metų liepos pabaigoje JAV lietuvių visuomenės veikėjai Beatričei  Natkevičiūtei – Pautienienei sukako 80 metų.

Beatričė Natkevičiūtė. JAV, 1957 (Prienų kraštotyros muziejaus fotografija)

Rašyti apie Beatričę  parūpo ne atsitiktinai. Ji – vienintelė žymaus Lietuvos diplomato, teisės daktaro Vlado Natkevičiaus dukra, kurios gyvenimas ir likimas nebuvo garsintas Lietuvos spaudoje. Ruošiant spaudai knygą apie dr. Vladą Natkevičių, susikaupė pluoštelis žinių ir apie dukros šeimos gyvenimą ir likimą. Nors JAV ir Lietuvą skiria Atlanto vandenynas, tačiau Ohajo valstiją, Klivlandą su Vilniumi jungia internetinis ryšys, kuris didžiai pagelbėjo ruošiant šį straipsnį.

Beatričės tėvai Vladas ir Gražina Natkevičiai santuoką įregistravo 1935 m. vasario 24 d. Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Ta proga Lietuvos pasiuntinybės įgaliotasis ministras Petras Klimas ir jo žmona Bronė Mėginaitė – Klimienė parengė šventinį kvietimą lietuvių ir prancūzų kalbomis apie sutuoktuves 1935 m. vasario 24 d. Kaune. Jaunųjų liudytojais buvo diplomatai Juozas Urbšys ir Stasys Girdvainis. Santuoką palaimino kun. Pijus Bielskus. (Šv. Antano Paduviečio parapijos santuokų registracijos pirmos knygos 22 puslapyje yra įrašas apie išduotą santuokos registracijos dokumentą su jaunavedžių, liudytojų ir kunigo parašais).

Ar tada dvidešimt vienerių metų Gražina  Brundzaitė – Natkevičienė galėjo nujausti, kad sulaukusi trisdešimties taps našle? Viena augins dukrą?

Sala Lituana XXXII

Leidinys apie 1936 – 1937 m. Vatikane parengtą Pasaulio katalikų periodinės spaudos parodą, skirtą Vatikano dienraščio ,, L‘Osservatore Romano“ 75-čiui pažymėti. Buvo parengtas ekspozicijos planas 63-ims eksponentams iš 45 valstybių bei kraštų: JAV, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Afrikos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Lietuvos ir kt.  Lietuvai buvo skirta 25 kvadratinių metrų ploto XXXII salė.


J.V.Čiplytė. ,,Sala Lituana  XXXII. Lietuvių katalikų ir pasauliečių periodinė spauda Pasaulio katalikų spaudos parodoje Vatikane 1936 – 1937 m.“. Vilnius: ,,Homo liber“, 2019, p. 96. (iliustruota dokumentais, nuotraukomis, asmenvardžių rodyklė, Popiežiaus Pijaus XI sveikinimo kalba parodos Vatikane atidarymo proga (1936 05 12, italų k.).

Įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas sudarė organizacinį Tautinį komitetą: pirmininkas – prelatas, kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas,  vicepirmininkas ir iždininkas –  Kauno kunigų seminarijos rektorius, prof., doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius – dr. kun. Juozas Leimonas.

Dailininkas Adolfas Valeška – bažnytinio meno muziejaus įkūrėjęs Kaune, Vilniuje, Čikagoje

Apie menininką, pasitraukusį į Vakarus, vėliau į JAV, kalbėti ir rašyti, o jau labiau rengti dailininko darbų parodas XX a. 5 – 8  dešimt. buvo netoleruojamas reiškinys. Todėl užaugo nauja karta, kuri menkai ką žinojo apie dailininką Adolfą Valešką, jo kūrybą, Kaune įsteigtą bažnytinio meno muziejų, vitražo projektus, skirtus bažnyčios interjerui, ir kt. Tik Sąjūdžio metais švystelėjo pragiedruliai – 1980 metais Lietuvą pasiekė JAV leidžiamas žurnalas ,,Aidai“, kuriame buvo rašoma apie Čikagoje gyvenantį dailininką Adolfą Valešką 75-tojo gimtadienio proga.

Dailininkas A.Valeška

1993 metais Kybartų miesto visuomenė šiltai sutiko kraštietį, po 50-ties metų sugrįžusi  į tėviškę visam laikui. Dailininkas gyveno Kaune, ruošė darbų parodą. Deja, likimas buvo negailestingas – 1994 metų gegužės 11 d. A.Valeška mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jam buvo 90 metų. 

Medicinos profesorė dr. Aldona Balčytė – Gravrogkas

Medicinos profesorė dr. Aldona Lillian Baltch – Gravrogkas (Balčytė, g. 1926 m.) savo mokslo tiriamąją veiklą apibūdina kaip darbą  ,,su  baltaisiais kraujo kūneliais ir bakterijomis, norint sužinoti, kaip antibiotikai padeda nugalėti infekcijas“. Ji yra 200 mokslinių publikacijų autorė arba bendraautorė.

prof. Aldona Lillian Baltch – Gravrogkas

Gimė JAV emigrantų iš Panevėžio Julijos ir Antano Balčių šeimoje, gyveno ir mokėsi Amerikoje ir Lietuvoje, Panevėžio mieste, ir vėl Amerikoje. Mokslininkė profesinę karjerą pasiekė baigusi medicinos mokslus JAV. Dr. A. L.  Baltch iki šiol vadovauja pačios įkurtai infekcinių ligų laboratorijai, kurioje dirba 6 žmonės.

Pasaulio katalikų spauda Vatikane (1936 – 1937)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje netikėtai suradau menkai tyrinėtą didelės apimties dokumentų rinkinį, atspindintį Lietuvos katalikų ir pasaulietinės spaudos raidą nuo 1832 iki 1935 metų.

Parodos katalogo viršelis

Tyrinėjant fondo dokumentus, paaiškėjo šio rinkinio sudarymo priežastis: 1935 m. Lietuva sulaukė iš Vatikano kvietimo 1936 m. dalyvauti Pasaulinės katalikų spaudos parodoje. Šis kvietimas buvo priimtas, teigiant, kad ,,mūsų tautai ir kraštui yra gyvo reikalo reprezentuoti tarptautinėje manifestacijoje“. Įgyvendinant šį projektą, t. y. įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas sudarė organizacinį komitetą: pirmininkas prelatas kun. Adomas Dambrauskas -Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas Kauno kunigų seminarijos rektorius dr. doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius dr. kun. Juozas Leimonas.

Mėgėjų teatro sambūris 1899 – 1940 m.

Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.

Utenos vaidintojai. Centre – rež.J.Bertašius

Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jezuitai. Jie Vilniuje, Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas, kaip priemonė stiprinti parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko nepamirštos iki mūsų dienų.

Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas su ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o ,,nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti…bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais (toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities – aut. past.).