Jūs tikriausiai norėsite žinoti, ar mes, trys kiti šeimos vaikai, tuo džiaugėmės? Paklauskite jų pačių! Manęs galite neklausti. Aš nesakysiu. Kodėl? Ogi todėl, kad parašysiu. Gudriau pasielgsiu. Imsiu ir parašysiu. Petras – menininkas. Jus tai jau žinote. Ir aš žinau. Bet kas iš to man, kad jis menininkas? Sykį buvau įpareigota šeimai išvirti vakarienę. Ir žinot, ką nutariau išvirti? Ogi paukštienos. Tvarte stypčiojo bent du persenę gaidžiai. Vieną ir nutariau išvirti. Išvirti tai išvirti. O kas gaidžiui galvą nukirs? Juk neisi kaimynų prašyti. Gaidžio egzekucijai pasiruošiau – kieme pastačiau kaladę, prie jos didelį kirvį… Gaidį greit sugavau. Matyt, jautė savo galą ir per daug nespurdėjo. Bet kaipgi kirsti? Kad nors brolis kuris grįžtų namo… Sukandusi dantis, viena ranka laikau gaidžio kaklą, kita kirvį …ruošiuosi kirsti. Brolių nėra… Ar gali gaidį ilgiau kankinti? Žvilgt atgal, žiūriu – Petras eina. Jūs manote, kad Petras priėjo ir vyriškai padirbėjo? Pasakė: ,,Duok, sese, aš tai padarysiu?“.
Apsirikote. Jis menininkas. Kaip ėjo pro šalį, taip ir nuėjo savo reikalais. Gaidžio galvą nukirtau ir gaidys nepaspruko iš rankų. Petras – menininkas. Ir čia visa tėvų tiesa. Jie teisūs. Ir Petras teisus. Jis dirbo savo darbą. Ir dabar jį dirba. Visi jį giria. Petras Čiplys ( g. 1940) gyvena Panevėžyje.
Apybraiža parengta 2003 m. ir yra dalis J.V. Čiplytės knygos “Einu gyventi.Vilnius, Homo liber, 2003, p. 103.