O kaip su tapyba?, – , klausiau Danutės. Pagyvėjusi Danutė atsakė, kad jai tapyba nebuvo naujiena. Juk jaunystėje tapė gulbes, gėles. Tik tada ant satino medžiagos atraižos, o dabar ant drobės. Ir džiugiai priminė, kad už tai turi būti dėkinga savo dukrai Astai, technologijos darbų mokytojai, kuri skatino ir kasdien skatina tapyti. Asta mamai nupirko dažų, molbertą, teptukų ir visą ko reikia kūrybai. Dukra buvo ir mokytoja, ir patarėja, ir vertintoja. Žinoma, neabejingas žmonos kūrybai buvo ir yra vyras Romas. Įprato prie sklindančių dažų kvapų, džiaugiasi žmonos pomėgiu. Pasak tautodailininkės, jos vyras taip pat turi menininko gyslelę, dar jaunystėje piešė, kūrė eilėraščius. Va kaip, manau, kai du taurūs žmonės sueina, laimė į namus ateina.
Abu vakarais skaito knygas, savo parašytus eilėraščius. Danutė Ulienė – dar ir poetė. Iš knygų spintos išėmusi albumėlį, paskaitė eilių. Ilgokos eilės, proginiai žodžiai glostė širdį. Posmai skirti mamos atminimui, šventinių giminaičių suėjimo proga.
O kokius dar meninių gabumų turi tautodailininkė, prisipažinsiu, per šį pirmą susitikimą nepavyko sužinoti.
Be to, reikėjo skubėti į autobusą. Į sustojimą Danutė mane lydėjo vedina dviratį, kurį gavo dovanų iš mylimų vaikų. Dovanodami sakė – reikia, kad mama sportuotų, palaikytų sveikatą ir kūrybos džiaugsmą.
Interviu vyko 2018 10 09