Gyvendama Vilniuje ilgėjosi Mažrimų, pažįstamų žmonių. Čia viskas nauja, nežinoma. Ar tiesa? Ne, Vilniuje, paėmusi už rankelių anūkėlius visi ėjo į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnio gatvėje, viena pati lankė parodas, o grįžusi į namus saviškiams sakė: ,,Pamyslik paruoda – visuokių išsidirbinėjimų prikabinėta“. Ir klausė: ,,Negaliu suprasti, kaip gal pamatyti medį su šaknimis, jeigu anuos puo žeme, i da žmonėms ruodyti? Geresnį išsiūsiu, negu tūs Jūsų paruodūs iškabinta“. Ar išsiūs kilimus gražiau ir rodys parodų salėse? Ne, tada apie parodų rengimą dar neatėjo laikas galvoti. Tai bus vėliau.
Ėmė į rankas didelę adatą,vilnonius siūlus ir pasidėjusi ant grindų medžiagos atraižą daigstė ,, Ąžuolą“ (120×100 cm.), vėliau ,,Šermukšnį“ (188×147 cm.). Paklausta ką siuvinėja, atsakė: ,,Šermukšnis gluotnus medis i visuomet šalia savęs augin atžalą. Neilgaamžis, tik taip išlieka“.
Dirba palinkusi prie kilimo ir dieną, ir naktį. Neradusi tinkamo atspalvio siūlų, marčiai aiškino: ,,Nors atrodo ir surinkau tinkamus siūlus, tačiau žiūrėk ir netinka – uogos turėjusios būti švelnesnio rausvumo, nupjauta medžio šaka – blyškesnė“. Ardė, kirpo, taisė. Iš raudono audinio iškirpusi mažus skrituliukus ir juodu siūlu prisegė ,,uogas“ ant šakų. Porino lyg sau: ,,Ali kyk sykiu mačiau šermukšnį – kaap nežinuosiu kaip atrodo“. Marčios Marijonos Danutės pagirta atsikirto: ,,Daa ne taap galiu padaryti“.