1977 m. Liaudies Meno Rūmai išleido lietuvių autorių rinkinį „Pjesės lėlių teatrui“, į kurį pateko ir mano dvi pjesės. Jos paplito po Lietuvą, buvo statyta ir Taline.
Rež. Antano Markuckio ,,Lėlių Vežimo teatrui“ parašiau penkias pjeses, ,,Kaukių teatrui“ – keturias. Nesustojau rašyti, įkūriau teatrą vaikams „Naminukas“, jis gyvavo dešimt metų. Mes, aktorės, – Eleonora Koriznaitė, Irena Vasiulytė, Laimutė Mališauskaitė, Danutė Vidugirytė, Eleonora Matulaitė ir aš – su „Naminuko“ spektakliais išvažinėjome didžiąją dalį Lietuvos. O vėliau istorikė, muziejininkė Joana Viga Čiplytė pasiūlė pjeses surinkti į knygelę. Padedant Savivaldybės Kultūros fondui gimė knygelė „Mikė kvailutis“ (Vilnius, 2000 m. ,,Homo liber“, dail. Marė Trečiokaitė, viršelio dail. Kęstutis Krikščiūnas).
Rašiau ir pati režisavau literatūrines kompozicijas M. K. Čiurlionio fondo ir ,,Festiva Vita“ renginiams. 2018 m iš teatralizuotos literatūrinės kompozicijos apie Žemaitės ir Bitės bendradarbiavimą gimė edukacinis vaidybinis filmas „Graži prigimties daina“, o 2020 m. sukūrėme filmą ,,Prakalbome. Amerika pirtyje” (prodiuserė Jerutė Vaičekauskienė).
2018 m. J. Miltinio dramos teatre su akt. Eleonora Koriznaite sukūrėme monospektaklį „Kokio gražumo saulė“ pagal Dainoros Urbonienės prisiminimus ir Dalios Teišerskytės eiles. Spektaklis apie kuriančią moterį, kurios skaudi patirtis ir sunkūs prisiminimai nepalaužia, bet įkvepia rašyti eiles. Spektaklis man brangus dar ir todėl, kad jis panašus ir į mano pačios vaikystės išgyvenimus.
Gilus ir neaprėpiamas Jūsų kūrybos laukas – ėmėte į rankas teptuką, dažus – tapėte paveikslus, rišote kilimus, dažėte batiką, modeliavote rūbus ne tik savo kasdienos reikmėms, parodoms, bet ir dukrai Eleonorai kūrėte sceninius rūbus. Dalyvavote Panevėžio krašto tautodailės rengiamosiose parodose. Kokius atsiminimus saugote?
Kai Panevėžyje kūrėsi Tautodailininkų Sąjunga, jos pirmininkas dailininkas Albertas Stepanka pakvietė prisijungti ir mane, nes žinojo apie mano darbus. Tais laikais daugelis aktorių mezgė, nėrė, norėdamos pasipuošti nes lėšų rūbams neturėjome, o ir pirkti nebuvo. Per tą laikotarpį turėjau keturiasdešimt bendrų parodų, apie dvidešimt asmeninių, jų tarpe ir mano rūbų kolekcijų. Savo kurtais rūbais aprengiau ne vieną grupę modelių respublikiniams konkursams. Visiems labai patiko mano batikos technika dažytos suknelės puoštos nėriniais. Suknelės plito ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Filme ,,Mano mažytė žmona” buvo panaudotos net keturios mano kurtos suknelės. Mados istoriko Aleksandro Vasiljevo lietuviškos mados kolekcijoje ir mano kurta suknelė. Saugau ne tik atsiminimus, bet ir nemažai įvairiausių darbų.
2024 metų birželio mėn. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje parengėte įspūdingą batikos gobelenų parodą.Pasidalinkite mintimis apie naujus kūrybos planus.
Ką veikiu dabar? Rašau – nesvarbu, ar kam to prireiks ar ne…
Ačiū už atsakymus.
Kalbino istorikė, muziejininkė, publicistė Joana Viga Čiplytė. Panevėžys, 2024 08 08
Publikuota: SENVAGĖ. Panevėžio kultūros ir meno žurnalas. 2024 Nr. 2, p. 70-77 (daugiau: SENVAGĖ. PANEVĖŽIO KULTŪROS IR ISTORIJOS ŽURNALAS)