Miela, Eleonora, kada pajutote potraukį literatūrai? Kokias skaitėte knygas? 2000 metais išleidote pirmąją dramaturgijos knygą pjesių – pasakų vaikams rinktinę ,,Mikė kvailutis“.
Tikslingas Jūsų pasirinkimas – ryškios asmenybės literatūrinėse kompozicijose: tautodailininkas, medžio drožėjas Lionginas Šepka, poetas, diplomatas Jurgis Baltrušaitis, rašytoja, švietėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti įžymūs kultūros veikėjai. Kas paskatino kurti?
Gyvendama Padvarninkų kaime pas Babą, po virtuvės spinta radau šūsnį žurnalų ,,Naujoji Romuva”, ,,Savaitė” ir kitokių. Žiemą, negalėdama išeiti į kiemą nes neturėjau kuo apsiauti, susirangydavau ant suolo prie lango ir skaičiau, skaičiau… Žurnaluose buvo visko – ir garsių rašytojų novelių, garsių užsienio aktorių biografijų, humoro, naujienų Lietuvoje, naujienų iš fronto. Ko tik ten neprisiskaičiau… Kai pradėjome gyventi Pavermenio dvare mano mamos mokytojos Barboros Matulienės atkurtoje mokykloje, didžiuliame puošniame senoviniame bufete buvo nemaža biblioteka. Gal ten dar likusi to dvaro ponų. Tačiau ir tą bufetą ir vonią, kur buvo visa įranga karštam vandeniui išdraskė ir iš mokyklos išsivežė.
Jei ne mūsų geroji Baba, būtume neišgyvenę… Kentėme nuolatinį alkį, nes Mamos mokytojos algelė buvo zuikio ašaros. Mama pardavinėjo savo gražiąsias sukneles įsigytas iki karo. Mes turėjom būti ištremtos, todėl slapstėmės. Kažkoks geras žmogus pranešdavo kada bus eilinis vežimas, nakčiai eidavome pas tolimus gimines, gyvenusius toli miškuose. Kartais mane ten ir palikdavo, o mama anksti grįždavo į mokyklą. Kartą į savaitę kulniuodavome iš Pavermenio į Padvarninkus parsinešti kokio nors maisto. Gryčioje tuoj puldavau prie puodo su išvirtomis smulkiomis bulvytėmis kiaulėms. Sutraiškiusi bulvytę išvalgydavau vidų, čiupdavau sekančią, ir taip kol nepasisotindavau. Arba rasdavau užmerktų duonos plutų vištoms. Neįsivaizduojate, koks skanumėlis! Naminė Babos kepta duona! Grįždavome jau naktį. Pamenu, einame, mama eidavo labai lėtai, aš eidavau gerokai priekyje tyrinėdama mėnulį. Pamenu, portfelyje nešuosi gabalą lašinių. Staiga skersai kelio vilkas. Pastirau, galvoju, mesiu jam tą portfelį su lašiniais, tačiau, pasirodo tai buvo ne vilkas, o didelis šuo. Šuo nubėgo į krūmus.
Buvau dar maža, kai mane paklausdavo, kuo aš būsiu užaugusi, atsakydavau: būsiu aktore, rašysiu vaikams pasakas ir siūsiu lėlėms drabužius. Regis viskas išsipildė. Dar lankant Panevėžio teatro studiją mama paskatino mane lankyti siuvimo kursus. Tai man gyvenime labai pravertė.
Rašyti vaikams paskatino aktorė ir lėlių teatro režisierė Julija Blėdytė – Stepankienė. Laukdamos repeticijos sėdėjome salėje ir kuždėjomės apie šį bei tą. Julija pasiskundė, kad neturi jokios pjesytės savo lėlių teatrui. Sakau, kas čia tokio, pati parašykit. O ji: ,,Jei tokia gudri, tai ir parašyk”. Netrukus jau vyko mano sukurtos pasakėlės repeticijos.