Paskutinis mano rimtas darbas teatre buvo Krzystofo Zanussio kurtame spektaklyje „Hybris“ (Puikybė). Po paties režisieriaus surengtos atrankos man paskirtas Rozalijos vaidmuo buvo labai sudėtingas. Pirmame veiksme net žinodama apie vyro neištikimybę ir juodą praeitį, viskam pritarianti profesoriaus žmona Rozalija, o antrame veiksme jau serganti alzheimeriu, kartais apsimetinėjanti. Pradinės repeticijos vyko dvidešimt kilometrų už Varšuvos, režisieriaus namuose, jo dvare. Ten su kolega Albinu Keleriu repeticijoms susitikome su vilniečiais aktoriais – mano vyrą, profesorių repetuojančiu Vidu Petkevičium, ir su jaunaisiais aktoriais Artūru Dubaka ir Julija Krutko. Repeticijos vyko stikliniame dvaro priestate oranžerijoje. Repeticijų stebėti susirinkdavo „publika“ – du šunys iš devynių dvare laikomų didelių šunų įsitaisydavo foteliuose, o ant fortepijono – viena iš dviejų kačių, kuri repeticiją stebėdavo pramerkus vieną akį. „Publika“ rinkdavosi kasdien ta pati. Repeticijai pasibaigus, stebėtojai išsiskirstydavo. Po vakarienės dvaro kino salėje vykdavo K. Zanussio filmų peržiūros. Po dviejų savaičių turėjome parodyti rezultatą jau tikrai kviestinei publikai – režisieriaus draugams ir pažįstamiems, tarp kurių buvo ir Radvilų palikuonis. Po to vaišės. Viskas būtų buvę nuostabu, jei ne spiečiai kankinusių uodų ir režisieriaus numylėtinio Kaukazo aviganio šuns įkandimas man į ranką… Grįžę į Lietuvą repeticijas tęsėme jau J. Miltinio teatre.
Kine, žinoma, maloni patirtis. Filme „Naktys be nakvynės“ vaidinau poeto Vytauto Mantvydo (S. Petronaitis) žmoną Konstanciją (režisieriai A. Araminas ir G. Karka). Visi buvo labai malonūs ir stengėsi padėti. Didžioji dalis aktorių buvo panevėžiečiai iš mūsų teatro, taip pat filmavosi ir J. Miltinis.
Įsimintinesnis vilniečio žiūrovo komentaras po filmo ,,Mano mažytė žmona” (rež. R.Banionis) premjeros apie mano suvaidintą pagrindinės herojės Rūtos motiną: ,,Ji gyvenime, matyt, stipriai patraukia”. Tai priėmiau kaip didelį komplimentą, nes gyvenime aš alkoholio nevartoju.
Įdomus buvo vaidmuo trumpametražiniame filme ,,Šulinys”, (rež.Rud- Gercovskis). Nemylima, apgaudinėjama vyro (J.Budraitis) žmona. Tik kilo šioks toks nepatogumas. Paskambino grimūuotoja ir liepė nusišviesinti antakius. Ir paaiškino kaip tai padaryti. Antakiai tapo rožiniai… Tačiau nespalvotoje juostoje atrodė gerai. Kadangi tuo metu filmavimo procesas nebuvo greitas, su tais rožiniais antakiais teko ilgokai pagyventi.
Ir dar keletas epizodėliai filmuose. Jaunystėje norėjau filmuotis, daugiau niekas nesiūlė. O kai pasenau, pasipylė siūlymai. Tuomet jau aš nebenoriu, atsisakinėju, nes kinas ilgas ir varginantis procesas.