Su ,,Viki baliumi” išvažiavome dviem savaitėms gastrolių po Lietuvą. Tuomet patyriau aktorinę krizę. Vaidinant kas vakarą kažkas viduje lyg užsirakino, nieko su savimi negalėjau padaryti, vaidinau tik tekstą. Kartu važinėjo ir režisierius G. Karka, mačiau, kaip niaukiasi jo veidas… Mane kaustė dar ir tai, kad jis, pradžioj spektaklio suvaidinęs epizodinį vaidmenuką, per kelis žingsnius iš už kulisų stebėjo kiekvieną spektaklį. Maldavau nors vieną kartą to nedaryti, tačiau, eidama iš scenos, rasdavau režisierių stebintį spektaklį. Antra gastrolių savaitė ėjo į pabaigą. Atvažiavome į Marijampolę. Iš čiaupo bėgo rudas vanduo, kitur net ir to nebuvo. Nuėjau prie upelio ir ūkiniu muilu išsiploviau plaukus, nors buvo gana vėsu. Sunerimusi laukiau spektaklio. Salė pilna žiūrovų. Mano nuostabai, vidinė suspausta spyruoklė atsileido. Po spektaklio režisierius, papsėdamas pypkutę, žvelgė į mane ir šypsojosi.
O kai ilgalaikių gastrolių metu Moljero ,,Apgautame vyre” vaidinau Anželiką, vos neatsisveikinau su balsu. Spektakliai kaimuose vasarą prasidėdavo labai vėlai, kai žmonės pamelždavo karves, susitvarkydavo ūkyje, tuomet rinkdavosi į spektaklį. Tikslios spektaklio pradžios nebuvo nustatyta, laukdavome kol žiūrovai susirinks. Pilna žiūrovų salė taip kvatodavosi, kad atrodydavo, jog niekada nenutils. O ištęsti spektaklio negalima, kris ritmas. Stengdavausi perrėkti tą juoką ir veiksmą stumti pirmyn. Ir štai rezultatas… Bet viskas baigėsi gerai, neilgai trukus balsas atsistatė.
Atrodė, teatre man sekasi… Netrukus pajutau savo sėkmės kainą. Pastebėjau, kad J. Miltinis pradėjo keistai į mane žvilgčioti, pasisveikinus neatsakydavo. Vieną rytą sėdėjau teatro bufete, gėriau arbatą, ir J. Miltinis priėjęs atsisėdo šalia. Sėdžiu sustingusi, o jis ir sako žemaičiuodamas: ,,Girdėjau, mano mažyt, Matulait, kad tu labaai negražiaai apie mane kalbi”. Netekusi žado, išmekenau, kas taip galėjo pasakyti. O jis ir išrėžė: ,,Ogi ponia X“… Ponia X nebuvo aktorė, tačiau teatre užėmė svarbias pareigas ir buvo vienos kolegės motina… Iš nustebimo vos neišpyliau arbatos į sterblę. Juk ponia X su manimi visada buvo labai maloni, girdavo mane. Vėliau prisiminiau kaip, pamačiusi mane su nauju megztu rūbu pragydo: ,,Koks gražus kostiumėlis, tačiau ši spalva, vaikeli tau visiškai netinka, tave sendina“… O aš tuo metu atrodžiau kaip paauglė. Viskas paaiškėjo. Saugojausi jos, bet ji ir toliau leido visokias apkalbas. Ir taip metų metais, kol pasiekė, kad negaudavau darbo metus ir daugiau. Nebent, kaip sako aktoriai, suvaidinti trečią grybą… Žinoma, vaidinau jau pastatytuose spektakliuose, tačiau tik retkarčiais gaudavau rimtą darbą. Teatruose dažnai būna panašiai. Gali negauti vaidmens ir metus ir trejus, belieka užsiimti kitokia kūryba, ką aš ir dariau.
Paniškai pradėjau bijoti J. Miltinio. Ir kai reikėjo būti jo partnere, vaidinti Volponės bijančią Kolombą, aš iš tiesų jo bijojau.
