Vieną ankstyvo pavasario rytą pamačiau per sodą judančią į mus kažkokį keistą padarą, priartėjus pamačiau, kad tai susirietęs jaunas vyriškis su kailiniais. Jis ėjo baisiai vaitodamas, susiėmęs rankomis pilvą. Įleidus jį į gryčią, krito ant aslos ir pamatėme, kad jo kailiniai susimaišę su viduriais. Kol pakinkė arklius vežti į Ramygalą pas daktarus, jis mirė baisiose kančiose. Matyt, jo rankose sprogo granata. Kas jis, niekas taip ir nesužinojo. Tas vaizdas mane persekioja visą gyvenimą…
Kas paskatino ar padrąsino bandyti laimę stoti į Panevėžio Juozo Miltinio dramos studiją? Prisiminkite tuos metus, išgyventą jaudulį, sužinojus, kad esate priimta į teatro studiją? Kokį etiudą vaidinote? 1961-ieji. Aktorės kūrybos pradžia, darbo vieta senajame Dramos teatro pastate, Respublikos g., vėliau naujajame Laisvės aikštėje. Kokį saugote atsiminimą? Jūsų pirmasis sukurtas vaidmuo Elena – E. Labišo ,,Šiaudinėje skrybėlaitėje“, spektaklį režisavo J. Miltinis. Kaip Jus priėmė vyresnės kartos kolegos, įvertino pirmąjį vaidmenį?
Išgirdusi kad Panevėžyje yra dramos teatro studija, ten ir nuvažiavau pabandyti. Egzaminai vyko lyg sapne, atsimenu tik kad deklamavau S. Neries „Eglę Žalčių karalienę“… Mane priėmė. Studijoje užsiėmimus vedė vyresnieji aktoriai: Vaclovas Blėdis mokė pojūtinių etiudų. Čia visus lenkdavo Petras Steponavičius, virtuoziškai sugebėjo dirbti su menamais daiktais. Aktorius ir teatro fotografas Kazimieras Vitkus vesdavo rytines mankštas, mokė grimuotis, šokti. Gediminas Karka ir Jonas Alekna – kalbos pratimų, etiudų. O Juozas Miltinis tikrindavo viską, daug kalbėdavo, švietė mus, skatino skaityti, ir kaip skaityti poeziją. Kartais, vieną kurį išsirenka, šis pora valandų deklamuoja tą patį eilėraštį ir vis negerai. Vis „Stop ir Stop!”. Dvi eilutes pora valandų kartojęs vargšas studijokas nebežino nė kur kairė, nė kur dešinė.
Tik vėliau, po kelerių metų supratau, kas tai buvo. J. Miltinis mokė mąstyti, kad kiekvieną sykį skaitydamas tas pačias eiles, galėtum įlieti kitokią mintį, o ne kartotum tik žodžius. Jis pats žiūrėdavo kiekvieną spektaklį, tą patį, susibūrę balkone darėme ir mes. Pradėjau suprasti, kodėl, į kai kuriuos vaidinančius spektaklyje aktorius niekuomet nenusibosta žiūrėti. Dar ir dabar mano atmintyje įstrigusi Regina Zdanavičiūtė spektaklyje „Mėnuo kaime“, Algimantas Masiulis pasakoje „Laimės sūnus“, to laikotarpio žvaigždė Laimutė Liesytė ir kiti. Pamažu mus pradėjo įvedinėti į spektaklių masuotes, pasakas. Buvau jau suvaidinusi keletą epizodinių vaidmenukų, kai gavau Eleną „Šiaudinėje skrybėlaitėje“.
Kelerios besisukančios durys, pro kurias vienu ir tuo pačiu metu pagal muziką turėdavo pasirodyti būrys vestuvininkų. O problema didžiausia – krinolinai, kuriuos tik suspaudus iš šonų galima praeiti pro siauras besisukančias duris. Kiek mes vargome su tais krinolinais… J. Miltinis kantriai ir kartais nelabai kantriai mus mokė ir mokė… mokė elegancijos, kalbos grakštumo. Būtent kalbos grakštumo, nes prancūziška komedija to reikalavo. Gaila, kad tais laikais niekas dar nefilmavo, nes buvo sukurta neįtikėtinai stiprių vaidmenų. Aktoriaus Algimanto Masiulio sukurtas jaunikis Fadinaras tiesiog žaižaravo, žavėjo Jono Aleknos Vezine. Bronius Babkauskas, jaunosios tėvas, paklaikusiomis akimis, rankose laikydamas jaunosios mirtą vazone, su būriu vestuvininkų vaikėsi jaunikį. O jau Donatas Banionis! Komedijos virtuozas! Publika juokėsi iki ašarų…