Pasiruošęs keletą drobių ir nuvykęs į plenerą, Klausutis Beržanskis visą gegužės mėnesį intensyviai kūrė. Prisiminimai patys geriausi. Plenere ,,Gardinas 89“ dalyvavo dvidešimt du tapytojai, – pasakoja dailininkas. – Kartu su baltarusių tapytojais dalyvavo svečiai iš Maskvos, Kaliningrado, Ukrainos, Bulgarijos, Prancūzijos, Lenkijos ir aš iš Lietuvos. Džiaugiuosi, kad mano lietuviškoji tapyba turėjo pasisekimą. Viso plenero metu buvau dėmesio ir pagarbos centre. Patekau į kuriamo filmo kadrus. Daviau interviu apie mūsų miestą. Per gegužės mėnesį nutapiau dešimt drobių. Nepamirštamą įspūdį paliko iškilmingas plenero dienų atidarymas prie dramos teatro Buvo iškeltos nacionalinės vėliavos, tvyrojo pagarba ir dėmesys dailininkams.
Iš sukurtų dešimt peizažų K. Beržanskis penkis darbus paliko kilnojamoms parodoms po Baltarusiją (numatyta šią ekspoziciją parengti ir Panevėžyje – būsimo projekto autorė J. Čiplytė). Vieną drobę dovanojo Gardino paveikslų galerijai. Dailininkas manąs, kad panašus tapytojų pleneras galėtų vykti ir Panevėžyje ( 1988 m. birželio mėn. Gardine vyko tarptautinis skulptorių pleneras. Gaila, kad jame panevėžiečiai nepanoro dalyvauti).
Žodis po žodžio užsimezgė pokalbis apie kūrybą, tolimesnius tapytojo planus. Įdomu klausytis Klausučio, protarpiais šnekančio greitakalbe žemaitiška šnekta, dailininko žmonos Aldonos minčių. Gerą trijų valandų pokalbį bandžiau perteikti klausimų ir atsakymų forma.
J. Č. – Esate profesionalus dailininkas, tapytojas. Papasakokite apie savo kelią į profesionalią dailę.
K. B. – 1967 metais baigęs LTSR valstybinį dailės institutą ( Vilniaus dailės akademiją), atvykau į Panevėžį pagal paskyrimą. Panevėžio miestą pasirinkau pats, nes miestas tuo metu garsėjo režisieriaus Juozo Miltinio dramos teatru. Manau, kad čia tikrai būsiu laukiamas ir reikalingas. Tačiau jau pirmosiomis dienomis teko susidurti su provincijos realybe. Dirbau vidurinėje mokykloje, o po kelių mėnesių, įsikūrus vaikų dailės mokyklai, buvau pervestas į ją, kur išdirbau penkerius metus. Visas žinias stengiausi perduoti savo mokiniams. Mėgau šį darbą. Tačiau diena iš dienos širdies gelmėje jaučiau, kad Dailės mokyklos administracijai aš buvau reikalingas kaip įrankis jų karjerai ( čia dailininkas su širdgėla prisimins, kad ilgą laiką dirbo daugiau kaip po dešimt valandų, tegaudamas mažą atlyginimą). Neturėjau laisvo laiko net kūrybai. Praslinkus dvejiems metams pagaliau buvau priregistruotas Panevėžio mieste, gavau vieno kambario butą be virtuvės. Kuo toliau, tuo daugiau brendo vidinis konfliktas prieš karjerizmą. Nesitaikiau. Teko po penkerių metų darbo dailės mokyklą palikti. (Šios apybraižos autorė buvo dailininko mokinė).