52 Sekundės su kultūra. Joana Viga Čiplytė

Kuri iš Jūsų knygose įamžintų asmenybių, aprašytų įvykių ir faktų Jums pačiai labiausiai įstrigo, buvo netikėtas atradimas?

Į atmintį įstrigo J. Masiulio knygyno istorija, diplomatų veikla, dailininko K. Naruševičiaus gyvenimo fragmentai. Žinoma – tautinės mažumos: žydai, karaimai, sentikiai. Noriu pasidžiaugti, kad 2000 ir 2020 metais Panevėžio miesto Kultūros tarybos komisija, vadovaujama miesto mero, įvertino mano kūrybą ir įteikė kultūros ir meno premiją.

Prie kokios būsimos knygos šiuo metu dirbate?

Pandemija nutraukė mano tęstinę kūrybinę veiklą. Labai liūdna buvo, kai dvejus metus buvo uždarytos bibliotekų ir archyvų durys. Sugrįžau į poezijos labirintus, peržiūrėjau dienoraštyje užrašytus eilėraščius, miniatiūras, kompiuteryje menines fotografijas… Sudariau trečiąjį rinkinį ,,Nuojauta“. Įteikiau leidėjams rankraštį su nuotraukomis. Gyvenu laukimu.

Leidžiate istorines knygas, grįstas konkrečiais, tiksliais faktais. O tuo pačiu esate poezijos ir miniatiūrų knygų ,,Atojauta“, ,, Atjauta“ ir ,,Nuojauta“ autorė. Savotiškai laviruojate tarp sausų faktų ir poezijos. Kaip tai įmanoma suderinti?

Man poezija – atgaiva nuo sunkaus darbo. Dažnai sau sakau: eini gatve – kuri poeziją, kalbi su žmogumi – poezija, vaikštai miške – poezija, girdi paukštelių giesmelę – poezija. Su miniatiūromis sudėtingiau – psichologiniai motyvai viršų ima, čia ,,įsijungia“ atjauta ar nuojauta, ar atojauta.

Jūs – istorikė ir rašytoja, Jūsų sesuo menotyrininkė, brolis – poetas. Iš kur tas kūrybiškumo genas? Kokioje šeimoje ir aplinkoje augote?

Geri ir kūrybingi buvo mano tėveliai. Jiems gerosios įtakos turėjo tėvelio brolis kun. Kazimieras. Tėvelis ir mama dalyvavo meno saviveikloje Pagirių miestelyje. Abu buvo vaidintojai ir … ūkininkai. Jei ne tremtys, tėvelių šeima su keturiais vaikais būtų gyvenusi kaime. Saugodami šeimą, tėveliai atsikėlė gyventi į Panevėžio miestą. Man buvo vos keli mėnesiai. Ar aš panevėžietė? Dokumente buvo rašoma, kad Panevėžio rajono gyventoja, o vėliau, apie XX a. 8 dešimtmetį, dokumente įrašas pasikeitė – tapau Kauno apskrities piliete. Žemės ribos buvo ištrintos, neliko nė pėdsako.

Mano meninius gabumus ugdė vaikų darželio, įsteigto vyskupo Kazimiero Paltaroko namuose, auklėtojos. Mokė šokti, deklamuoti, buvau mažoji vaidintoja. Man baigiant vidurinę, mirė mama, o tėveliui tada buvo per 70 metų.