Esate išleidusi kelias dešimtis istorinio, menotyrinio pobūdžio knygų. Viename interviu minėjote, kad rašyti knygas pradėjote perkopusi 50-metį. Kaip tai nutiko? Kas tapo tuo atspirties tašku nerti į šitą veiklą?
Įdomus žmonių gyvenimas. Daug netikėtų žinių sužinome iš knygų. Mėgstu skaityti istorines, teisės, psichologijos knygas. Skubu ir skubu prie šaltinio vandens…Viena – kitų autorių knygas skaityti, o visai kas kita – pačiai rašyti. Atsiveria kiti klodai. Tik istorikės įgyta kvalifikacija sudaro prielaidą rašyti istorines knygas. Atsakingas darbas, reikalaujantis daug žinių, profesinių įgūdžių, nuojautos ir kt.
Nuo 1990-ųjų darbas Kraštotyros muziejuje įpareigojo domėtis Panevėžio krašto istorija (1978 – 1990 m. dirbau Parodų rūmų vedėja, rašiau menotyrinius straipsnius Lietuvos spaudoje, baigiau žurnalistikos kursus prie Vilniaus universiteto). 1997 metais pirmasis darbas, trukęs beveik 8-erius metus, buvo knyga apie kunigą dramaturgą, tremtinį Kazimierą Čiplį-Vijūną (1897 – 1950). Kraštotyros muziejuje parengiau dokumentinę paroda, galerijoje „2-asis aukštas“ – knygos sutiktuves. Projektas pavyko. Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos moksleivių garbės lentoje įrašyta kun. K. Čiplio-Vijūno pavardė, Vijūno komedijos iki šių dienų statomos, mėgėjų teatrų aktoriai vaidina. Simboliška – knygos išleidimas sutapo su mano 50-uoju gimtadieniu.
Su nepriklausomybės atkūrimu drąsiau prakalbome apie Panevėžyje gyvenusius žydus, karaimus, sentikius. Iki tol apie juos nebuvo išleistos nė menkiausios knygelės. Rinkau medžiagą Lietuvos centriniame valstybės archyve, bibliotekose, bendravau su minėtų bendruomenių nariais. Išleidau tris knygas. Jos nėra didelės apimties, bet informatyvios. Prabėgus keleriems metams, išleidau naujai parengtą knygą apie žydų gyvenimą Panevėžyje. Kūrybinis darbas įsibėgėjo ir jau nepaleido. Pavyzdžiui, artėjo dailės mokytojo Kazio Naruševičiaus 80-asis gimtadienis. Mano dailės mokytojo, Parodų rūmų konsultanto ir geriausio bičiulio gimtadienis, kaip be knygos? Niekas neprašė, kad rašyčiau. Dirbau ir padariau. Projektas puikus – suteiktas dailininkui Panevėžio miesto garbės piliečio vardas, viena iš gatvių pavadinta jo vardu.
Nuo 2010 metų iki šiol dirbu kūrybinį darbą. Išleidau solidžias pirmąsias knygas apie Lietuvos teisininkus – juristus, diplomatus: aukštaičius dr. Petrą Mačiulį ir Joną Aukštuolį, žemaitį Eduardą Turauską, sūduvius dr. Vladą Natkevičių ir Juozą Papečkį. Iš jų dvi knygas pristačiau užsienyje: Švedijoje apie Joną Aukštuolį, Šveicarijoje apie Eduardą Turauską. Įsimintina pirmoji knyga apie Panevėžio knygnešį ir knygininką Juozą Masiulį. J. Masiulio knygynas ruošėsi minėti knygyno 100-metį. Rinkau medžiagą, bendravau su knygyno paveldėtoja Karolina Masiulyte-Paliuliene. Knyga buvo šiltai sutikta ir įvertinta už surastą svarbų dokumentą – knygynas pradėjo darbą 1905 metų rudenį. Daug dėmesio pelnė išleistos dvi knygos apie Panevėžio miesto Ramygalos gatvės istoriją, ten gyvenusių šeimų likimus. Tai mano vaikystės gatvė, mano tėvų šeimos gatvė, kaimynų gatvė, dviejų malūnų gatvė. Pastatėme kryžių Panevėžio Ramygalos gatvės gyventojams atminti.