Mama ėmė mokytojauti Truskavos pradinėje mokykloje. Karo metu graži bažnyčia ir mokykla sudegė. Eidavau rinkti spalvotų žaižaruojančių stiklo gabalėlių likusių iš sudegusios bažnyčios vitražų. Iš tų „brangakmenių“ namie dėliodavau įvairus ornamentus. Mamos mokytojos Barboros Matulienės rūpesčiu buvo atkurta mokykla Pavermenio dvare, ten ir apsigyvenome. Mama, sukvietusi apylinkės gyventojus, turinčius potraukį vaidybai, režisavo spektaklius. Prisimenu, stebėdavau spektaklių ,,Petras Kurmelis“, A. Čechovo ,,Piršlybos“ repeticijas. Man buvo labai gražu. Vėliau Mama subūrė mokyklos mokinių dramos būrelį, kuriame atlikau pagrindinius vaidmenis. Vaidinome Pavermenio žmonėms, į Ramygalą sunkvežimiu vykdavom į mokinių saviveiklos apžiūroms. Gaudavom gerus įvertinimus.
Pamenu, vienam savo personažui sugalvojau prisipinti ilgiausią kasą. Ilgą linų sruogą nudažiau praskiestu rašalu ir prisipyniau prie savų plaukų. Atrodė labai gerai. Pati ruošiau šokių pasirodymą žiūrovams. Kiekvienam šokiui kostiumus kūriau iš spalvoto tempiamo popieriaus. Kadangi vis kitam pasirodymui šokėjos buvo tos pačios, jos turėjo persirengti. Pauzės tarp šokių buvo tokios ilgos, tačiau žiūrovai buvo labai kantrūs, nes norėjo išvysti savo vaikų pasirodymus. Įspūdingiausias buvo aguonų šokis – raudoni pūsti sijonai, ant galvų didžiulės aguonos. Buvau skaičiusi, kad aktoriai grimuojasi, tad nutariau šokėjas nugrimuoti – juodu piešimo pieštuku storai priterliojau aplink akis, buroku parausvinau skruostus. Tai pamačiusi mama pasibaisėjo, aš puoliau jas valyti paspjaudydama skudurėlį ir dar labiau išterliojau. ,,Grimas“ buvo apgailėtinas. Kadangi rūbai buvo popieriniai, pasirodymas buvo vienintelis ir nepakartojamas.
1957-ieji – baigta Ramygalos vidurinė mokykla. Ar dar vaidinote, kol patraukė teatras?
Vaidinti buvau priversta nuo mažens. Karo metais Babos – Pranės Krištanaitienės sodyboje buvo įkurta vokiečių lauko virtuvė. Maža būdama stebėjau ką veikia vokiečiai. Jiems atėjus arti namų, mama užmetė man ant kaklo nedidelį rankšluostuką ir liepė, prisiartinus vokiečiui, garsiai pūsti nosį, vaidinti apsisnarglėjusią, o aš, paėmusi kareivio pasiūlytą plytą šokolado, garsiai nusišnypšdavau į rankšluostuką ir į kulnus…
Pokaris, vėl teko „vaidinti“. Naktimis miškiniai, dienomis stribai (taip juos visi vadino). Mes, vaikai, buvome taip išmokyti: jeigu koks stribas pradeda kažko klausinėti, taip paleidžiame dūdas, kad visi subėgdavo žiūrėti kas vyksta. Drebėdavome iš baimės, kad vieni ir kiti nesusitiktų, nes tuomet lauktų galas. Dienomis matydavome keliuku vorele traukiančius stribus, tuomet su pussesere, gyvenančia netoliese, mesdavome žaidimus krūmuose ir bėgdavome namo. Po valandos kitos netoliese pasigirsdavo šūviai ir netrukus per kiemą pravažiuodavo arkliuko tempiamas vežimas prikrautas lavonų ir dar leisgyvių miškinių. Iš vežimo tabaluodavo žmonių kojos, rankos… Kraujo takas driekėsi tolyn…