Didelis autoritetas jam buvo teisininkas Bronius Kazys Balutis, vėliau tapęs diplomatu, Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje. Šių vyrų draugystė truko iki gilios senatvės. Paskatintas B. K. Balučio, S. Biežis įstojo į Vilparaiso universiteto medicinos fakultetą. Vilparaiso universitetas buvo 40 mylių u- Čikagos, prie gražaus Mičigano ežero. 1907 m. Vilparaiso mietelyje gyveno per 8 tūkstančius gyventojų. Nuo 1873 m. čia veikė aukštesnioji mokykla, rengusi mokytojus ir verslininkus. 1905 m. mokykla buvo perorganizuota į universitetą. 1910 m. universitete dirbo 187 dėstytojai, studijavo 5267 studentai. Veikė kursai, kurių kiti universitetai neturėjo, juose kitataučiai studentai mokėsi pagal vidurinės mokyklos programą ir anglų kalbos pradmenų. Be to, vyravo įvairių lygių mokymas – studijuoti galėjo jaunimas, turintis pradinį ar vidurinį išsilavinimą. Vilparaiso universitete, vieninteliame JAV, buvo skaitomos lietuvių kalba paskaitos. Studijuoti studentams buvo sudarytos sąlygos Vaikinai ir merginos turėjo galimybę reikštis mokslinėje veikloje – skaityti referatus, rašyti straipsnius į spaudą. Prie universiteto buvo įkurtas mokomasis ūkis. Jame dirbo studentai už valgį ir mokestį. Išaugintas daržoves teikė studentų valgyklai.
1906 – 1924 m. Vilparaiso universitetą baigė 50 lietuvių – meno studijas baigė J. Šileika, gamtos – K. Pakštas, medicinos – S. Biežis ir kiti. Tai sudarė 95 proc. JAV lietuvių visuomenės veikėjų, baigusių šį universitetą. Pasak, S. Biežio, Vilparaiso universitetas ,,buvo privati biznio pagrindu išlaikoma įstaiga, nors toli gražu ne pirmos rūšies, bet su teise davinėti mokslo laipsnius“ ( ten. pat. p. 40). S. Biežis pažymi, kad ,,tų laikų lietuvių jaunimui toks universitetas buvo lyg tyčiomis įkurta mokykla“.