Pasirodo, abu kartu bildėjo į nežinomybę. Paskutinė stotelė buvo Krasnojarsko srities Kamarčiagos geležinkelio stotis. Zenonas buvo apgyvendintas Partizanskojės rajono Chabaidako gyvenvietėje. Čia po mėnesio jam buvo atsiųsti kaltinimo dokumentai, kurie nulėmė gyvenimą tame krašte vienuolikai metų. Per tą laiką lietuvis susituokė ir susilaukė pirmagimės dukrelės Audronės.
Zenonas ir tremtyje buvo aktyvus: 1948 – 1949 m. dirbo medicinos felčeriu Bolšoj Širo gyvenvietėje, vėliau, 1949 – 1956 m., buvo Solonečnojės-Tolojės kaimo ambulatorijos felčeris. Ir dirbo, ir mokslai jam rūpėjo! Tad juos jis tęsė Krasnojarsko medicinos institute, kuriame dirbo koro metu iš Leningrado (dabar Sankt-Peterburgas) perkelti aukštos kvalifikacijos Stalino medicinos instituto dėstytojai.
1958 m. studijos buvo baigtos, o tada Zenonas pusmetį specializavosi Krasnojarsko krašto ligoninėje, paskui dirbo Partizansko miesto ligoninės chirurgijos skyriaus vedėju. Zenonas kaip dabar mena tuos laikus, mat tuo metu jis turėjo prižiūrėti maždaug Lietuvos dydžio teritoriją, kurioje ligonių daug, o laiko jiems visiems, kaip visada, mažai. Nepaisant nieko, tik gydytojo dėka ano krašto žmonės sulaukė bene pirmųjų gimdymo namų: juose tekdavo dirbti primityviomis priemonėmis, dažnai prie vos blyksinčios lempos, tačiau tai buvo didis laimėjimas.